Daugiakalbystė scenoje
Teatras europietiškėja
Vokietijos miesto teatrus jau seniai jungia tarptautinis tinklas. O pastaruoju metu scenoje pradėjo nykti ir kalbinės ribos: kalbama užsienio kalbomis. Teatras vis labiau europietiškėja.
Galbūt kada nors šis spektaklis bus laikomas vienu pirmųjų naujojo europietiško teatro pastatymų. Spektaklio „Trys karalystės“ (Three Kingdoms) personažus tyrėjus režisierius Sebastianas Nüblingas ir autorius Simonas Stephensas siuntinėja po visą Europą: iš pradžių į Angliją, po to į Vokietiją ir galiausiai į Estiją. Spektaklyje vaidinantys aktoriai taip pat atvyko iš skirtingų šalių: anglai – iš Londono teatro „Lyric Hammersmith Teatre“, estai – iš Talino teatro N099, o vokiečiai – iš Miuncheno teatro „Münchner Kammerspiele“. Tiesa, scenoje jie kalba savo kalba: anglai angliškai, estai estiškai, o vokiečiai vokiškai. Nepaisant to – o gal būtent todėl – šis spektaklis, o tai detektyvinė istorija, pasiekia tikslą.
„Reikia nugalėti kalbų baimę“, – taip apie šį ir panašius projektus kalba Miuncheno teatro „Münchner Kammerspiele“ dramaturgas Matthiasas Güntheris, turėdamas galvoje ne tik aktorius, bet ir žiūrovus. – „Tik tuomet viskas pavyks. Juk kažkada publikai teko pratintis ir prie titravimo švieslentės.“ M. Güntheris užsimena netgi apie vadinamąjį „supratimo terorą“, kuris esą klesti teatre. „Manoma, kad scenoje reikia kalbėti tik tos šalies kalba, juk dramos teatre nuolat apsimetama, kad visiems viskas suprantama.“
Miuncheno teatre „Münchner Kammerspiele“, kuriam šiuo metu vadovauja olandas Johanas Simonsas, vaidina nemažai aktorių iš Belgijos ir Olandijos, tad šį teatrą galima drąsiai vadinti sceniniu Europos vienijimosi proceso avangardu. Kai suomių režisierius Kristianas Smedsas šioje scenoje kartu su keturių šalių aktoriais stato spektaklį „Įsivaizduojamas Rodiono Raskolnikovo Sibiro cirkas“ (Der imaginäre sibirische Zirkus des Rodion Raskolnikow), visa tai panėšėja į be galo svetimą mitinį suomių pasaulį. Net ir vertėjams nepavyksta išspręsti visų nesusikalbėjimo problemų, kurios kyla per repeticijas. Miuncheno teatre dirba ir latvių režisierius Alvis Hermanis, kurio spektakliuose itin natūralistiniais scenovaizdžiais arba pernelyg iliuzine vaidyba šalia kalbos sukuriamas dar vienas savarankiškas lygmuo. O estų aktorius Risto Kübaras, „Trijose karalystėse“ vaidinęs dainininką, kuris nuolat dainavo Vokietijoje Hanso Alberto išpopuliarintą dainą „La Paloma“, šiuo metu vaidina pagrindinį vaidmenį S. Nüblingo spektaklyje „Orfėjas leidžiasi į požemį“ (Orpheus steigt herab). Miuncheno teatro scenoje šis aktorius dažniausiai prabyla vokiečių kalba, nors gerai jos nemoka.
Ryšiai visame pasaulyje
Paskirdamas Johaną Simonsą teatro meno vadovu, Miuncheno miesto kultūros departamento vadovas Hansas-Georgas Küppersas sąmoningai nukreipė miesto teatro veiklą šia linkme. Tiesa, šis Miuncheno teatras jau seniai nėra vienintelė Vokietijos scena, išsiskirianti tarptautiniu pobūdžiu. Diuseldorfo teatras jau anksčiau yra turėjęs meno vadovą iš Švedijos Staffaną Waldemarą Holmą, be to, plačios veiklos galimybės atsivėrė ir Bochumo teatrui (Schauspielhaus Bochum), pristačiusiam programą „Boropa“.Nepriklausoma scena – ji mažiau orientuojasi į tam tikrą kalbą – jau seniai garsėja savo tarptautiniu pobūdžiu, juolab kad Berlyno teatro Hebbel am Ufer (HAU) vairą neseniai perėmė belgė Annemie Vanackere. Dar vienas Berlyno teatras – Schaubühne – išsiskiria iš kitų teatrų tuo, kad turi ryšių visame pasaulyje nuo Avinjono iki Sidnėjaus. Kelno teatre, kuriam vadovauja Karina Beier, beveik tradiciškai susirenka įvairiausių šalių režisieriai, pavyzdžiui, Anglijos, Vengrijos ar Italijos. Apskritai dirbti Vokietijos dramos teatruose režisieriai atvyksta kone iš visų Europos šalių – ne tik todėl, kad pasaulis tampa atviresnis, bet ir dėl to, kad vietos teatrai jaučia inovacijų poreikį.
Tai, kad vienoje scenoje vaidina įvairiomis kalbomis kalbantys aktoriai, yra naujas (arba beveik naujas) reiškinys. Tiesa, tai buvo išbandyta ir anksčiau. 10-ajame deš. režisierė Karin Beier buvo pastačiusi legendinį tarptautinį spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“. Berlyno teatro Volksbühne Berlin scenoje galima išvysti bulgarų aktorę Jeanette Spassovą. Belgė Viviane de Muynk netgi yra vaidinusi Diuseldorfo teatro (Düsseldorfer Schauspielhaus) pastatytoje Thomo Bernhardo pjesėje, kuri buvo rodoma 2007 m. Zalcburgo festivalyje (Salzburger Festspiele). O pirmasis tai išbandė dar Bertoltas Brechtas, norėjęs, kad su juo kaip aktorė dirbtų Maskvos dailės teatro režisieriaus asistentė.
Repeticijų kalba – anglų
Tiesa, kalbų įvairovė dar tik pradeda sistemingai reikštis scenoje. Savaime suprantama, dėl to kyla naujų problemų, atsiranda ir naujų darbo metodų. „Repeticijų kalba vis dažniau tampa anglų“, – sako Matthiasas Güntheris. – „Šalys iki šiol labai skiriasi viena nuo kitos ne tik savo kalba, bet ir kultūra, o tuo pačiu ir teatro sistema. Kaip paaiškėjo repetuojant „Raskolnikovą“, suomiams nereikia daug žodžių kokiai nors minčiai išsakyti, todėl jos vertimas į vokiečių kalbą gali skambėti kiek užgauliai.“Vaidinant kartu aktoriams tenka ginčytis ir dėl vaidybos braižo. Būtent tada europietiška komunikacija prasideda iš naujo. Spektaklis „Trys karalystės“ šiuo metu nerodomas, kadangi anglų aktoriai turi daug suplanuotų vaidmenų kitose šalyse. Tačiau apie tai, kaip sėkmingai gali vykti komunikacija, byloja Miuncheno teatre (Münchner Kammerspiele) vaidinančių olandų ir belgų aktorių pavyzdys. Dauguma jų taip gerai kalba vokiškai, kad žiūrovas beveik pamiršta, iš kur jie atvyko.