Arabiška naktis (Roland Schimmelpfennig)

Vasara. Daugiabučių kvartale nutrūksta vandens tiekimas. Tačiau viename septintojo aukšto bute po dušu prausiasi Franciska, jauna moteris, kuri nieko neatsimena. Ji neatsimena savo gyvenimo iki tada, kai su savo drauge Fatima įsikėlė į nuomojamą butą daugiaaukšyje. Franciska neatsimena, kad kažkada ji buvo arabų princesė. Kaip ir kiekvieną vakarą leidžiantis saulei ji prausiasi po dušu ir užmiega ant sofos gyvenamajame kambaryje. Lyg kokią pasakų Miegančiąją Gražuolę trys vyrai savo pabučiavimais mėgina prikelti ją iš sapno. Kaimynas iš gretimo daugiaaukščio stebi miegančiąją, įeina į butą ir ją pabučiuoja – ir staiga pasijunta atsidūręs butelyje, stovinčiame ant stalo priešais sofą. Antrasis vaduotojas, Fatimos draugas, užstringa lifte ir žūsta prieš pat bučinį, nudurtas savo pavyduliaujančios draugės. Vamzdžiais kliokiantis vanduo prie sofos su miegančiąja atveda ir namo seniūną, ieškantį kiaurymės vamzdyje. Nors jis senas ir bjaurus, galiausiai jam pavyksta pažadinti užburtąją Franciską.

Atgarsiai apie spektaklį Lietuvoje

Kaip apibūdinti šį pojūtį, pasklidusį po visą kūną išėjus iš „Arabiškos nakties“ spektaklio? Įsivaizduoju, kad tai kažkas panašaus į jausmą, kurį patiria kino filmo žiūrovai, sėdintys kretančiose kėdėse ir dėvintys „sferinius“ akinius. Tik kino salėje, atsidūrus specialiųjų efektų ir technologijų burbule, autentiškas išgyvenimas simuliuojamas, o šiame spektaklyje teatras, įsiurbdamas į save žiūrovus lyg kokia juodoji kosmoso skylė, išlieka teatru, teikiančiu galimybę patirti tikrą meninį nuotykį. Ne tik todėl, kad naudoja vien tik teatro priemones, bet dar ir todėl, kad, rodos, visiškai užvaldydamas publiką, palieka vietos ir refleksijai.
(Ramunė Balevičiūtė „Tai tavo spektaklis. „Cezario grupės“ debiutas“, 7 meno dienos, 2003.03.12)

Jauniems aktoriams pavyksta nepaklysti labirintuose, nesujaukti gijų, suvaldyti tikrai sudėtingą tekstą. „Išgyvenimo būdas“ šioje ornamentuotoje erdvėje – kiekvienos siužetinės linijos autonomiškumą ir kartu vis atsirandančius „mazgelius“ pabrėžia nevaidyba, – scenoje atgyja penkių paralelių pasakojimų situacija. Antraip spektaklis virstų daugiau mažiau pavykusiu vodeviliu ar etiudų rinkiniu su orientalistiniais „prieskoniais“. O taip anaiptol neįvyko. „Ir gyveno po to visi laimingai“.
(Vlada Kalpokaitė „Atsargiai: pasaka gali užklupti bet kur“, Literatūra ir menas, 2003.09.12)

Pastatymas Lietuvoje

Premjera	2003.09.05
Režisierius	Cezaris Graužinis
Scenografija	Andželika Šulcaitė
Kompozitorius	Martynas Bialobžeskis
Vaidina	Brigita Arsobaitė, Julius Žalakevičius, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas
Vertė	Jūratė Pieslytė