Už geresnį pasaulį (Roland Schimmelpfennig)

Jų visų praeitis buvo šviesi. Tačiau kažkada šviesa užgeso. Teliko tolimas, slopus švytėjimas virš kasdienybės ir karo. Kodėl tas karas vyksta, jau seniai nebesvarbu. Afrikoje prarastos pozicijos, džiunglėse užmiršti kariai. Suklesti nerealumo pojūtis, sveiką protą pasiglemžia tikėjimas neapčiuopiamais dalykais. Izoliuotų kareivių sąmonėje stiprėja archajiškos jėgos. Naujojo identiteto pagrindu tapma škotiški sijonai, kuriais per klaidą buvo aprūpinti kareiviai. Vyksta nebepaaiškinami dalykai. Įsiviešpatauja siaubas, baimė pasidaro beveik neįveikiama. Kiekvienas žino, kad nauja auka gali būti ir jis. Trūksta vandens, ir kova vėl įgauna naują prasmę. Priešų nebereikia, užtenka ir draugų. Karas tampa konstanta. Kažkuo amžinu. Kova už geresnį pasaulį.

Atgarsiai apie spektaklį Lietuvoje

Iš pirmo žvilgsnio R. Schimmelpfennigo „Už geresnį pasaulį“ tikras nerealumo kosmosas, kur veikia nežinia kiek personažų, sugebančių matyti save iš vidaus ir iš išorės, kur dialogai tėra mažyčiai inkliuzai sudėtingos struktūros monologuose arba neaišku kieno trūkinėjančiame, šuoliais lekiančiame pasakojime. Iš jo režisierius scenoje turi sukurti savo pasaulį su konkrečiais personažais ir jų likimais. Turi pats nuspręsti, kur ir kada vyksta veiksmas. Vienaprasmiškumas čia tikriausiai būtų pražūtingas.
(Ramunė Balevičiūtė „Cezario Graužinio kosmosas“, Literatūra ir menas, 2004.03.05)

Tokios pat magnetizuojančios, įtraukiančios galios kaip pjesė turėjo ir Cezario Graužinio su aktoriais pavasarį parengtas eskizas (kompozitorius Martynas Bialobžeskis, dailininkė Vilma Masteikienė). Tuščioje scenoje, kurios galinę sieną kartais nušviesdavo spalvota vaizdo projekcija, iš tamsos išnyrantys ir vėl pradingstantys aktoriai savo personažų tekstus sakė su tokia aistra, taip laikydamiesi vienas kito, lyg patys būtų atsidūrę žūtbūtiniame mūšyje. Taip tiksliai dozavo savo personažams ironijos ir užuojautos, lyg vaikščiotų po minų lauką. Ir taip „laikė“ temą, jog nė akimirkai nebūtum pamanęs, kad įvairios komizmo priemonės (visokiausių atspalvių ironija, klounada, groteskas) čia pretenduotų būti kuo nors daugiau nei priemonėmis.
(Alma Braškytė „Už didesnį budrumą. „Cezario grupė“ vaidina „Už geresnį pasaulį““, 7 meno dienos, 2004.10.15)

Pastatymas Lietuvoje

Premjera	2004.02.26
Režisierius	Cezaris Graužinis
Scenografija	Vilma Masteikienė
Kompozitorius	Martynas Bialobžeskis
Vaidina	Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Airida Gintautaitė, Vytautas Kontrimas, Gabrielė Kuodytė, Vilma Raubaitė, Laisvūnas Raudonis, Sakalas Uždavinys, Julius Žalakevičius
Vertė	Jūratė Pieslytė