Natalia Semagina Khveshchuk, Luzk
Nataliai vaikystėje močiutė Ida Semagina (mergautinė pavardė – Bender) pasakojo įvairias istorijas apie vokiečių gyvenimą, jų papročius ir tradicijas. Močiutė emigravo į Vokietiją, šiandien gyvena Drezdene. Natalia iš esmės dėl jos norėjo gerai išmokti vokiečių kalbą.
Natalia Lucke studijavo vokiečių ir anglų kalbų vertimą, o šiandien pati dėsto vokiečių kalbą. „Man patinka vokiečių kalba – jos melodija, skambesys. Man smagu, kad galiu kitus mokyti vokiečių kalbos.“
„Esu Ukrainoje gyvenanti vokietė. Myliu abi šalis, gerbiu jų kultūrą, papročius ir kalbą.“
Kateryna Buyar, Lwiw
Prieš 250 metus paskelbus imperatorės Jekaterinos II manifestą, Katerynos protėvius iš Badeno Viurtembergo perkėlė į Ukrainą, kur kartu su kitais vokiečiais jie įkūrė „Rozentalio“ koloniją Kryme.
„Mano mama ir senelis buvo vokiečių kilmės, kuri iki šiol yra nurodyta jų gimimo liudijimuose. Aš labiau jaučiuosi vokiete nei ukrainiete. Buvau auginama kaip vokietė. Tai tik laiko klausimas, kada aš gyvensiu savo protėvių šalyje.“
Diana Warwartsewa, Mukatschewo
Iki 1944-ųjų Užkarpatė buvo Austrijos-Vengrijos monarchijos dalis. Tik po to ji atiteko Ukrainai. Griuvus monarchijai ji iš pradžių tapo Čekoslovakijos, poto Vengrijos ir galiausiai Sovietų Sąjungos dalimi. Nuo 1991 m. ji yra nepriklausomos Ukrainos dalis. Todėl daugelis Mukačevo miesto ir rajono gyventojų kalba vokiškai ir vengriškai.
Dianos močiutė, o nuo 2006-ųjų ir mama, vadovauja Vokiečių kultūros centrui Mukačeve.
„Mano šeimoje nebūna nė dienos, kurią mes nekalbėtume vokiškai. Tai tarsi gimtoji kalba. Aš save laikau ukrainiete, turinčia vokiškų šaknų. Mano svajonė yra sujungti vokiečių kalbą ir kultūrą ir toliau vykdyti aktyvią veiklą šioje srityje.“
Lisa Kais, Ust Tschorna
Lisos Kais protėviai 1775 metais atvyko iš Austrijos. Ust Čornos kaime – anksčiau vadintame Kėnigsfeldu – gyvena vengrų, slovakų, rumunų ir austrų mažumų atstovai. Susijungus šeimos nariams daugelis kaimo gyventojų išvyko į Austriją. Šiuo metu kaime gyvena tik dešimt austrų šeimų.
Volodymyr Kais, Lisos Kais tėtis, yra Ust Čornos vidurinės mokyklos vokiečių ir anglų kalbų mokytojas. Lisa turi septynis jaunesnius brolius ir seseris.
„Nuo mažens esu įpratusi kalbėti keliomis kalbomis. Vokiečių kalba – tai mano antroji kalba, su ja man susijęs Aukštutinės Austrijos dialektas, kuriuo kalba mano tėtis su močiute. Jaučiuosi esanti ukrainietė, turinti austriškų šaknų. Mano dvikalbė tapatybė man reiškia priklausomybę Europos šalių bendrijai.“
Alina und Vadym Pätkau, Kiew
Alinos protėviai XVIII amžiaus pabaigoje imperatorės Jekaterinos II kvietimu persikėlė į Rusiją. XX amžiaus pradžioje jos prosenelis su savo šeima persikėlė į Sibirą. Ten iki šiol yra daug kaimų, kuriuose gyvena vokiečių persikėlėliai.
„Aš pati jaučiuosi rusų kilmės ukrainiete, turinčia vokiškų šaknų. Vokiečių kalba man patinka lygiai taip pat, kaip ukrainiečių ar rusų kalbos. Mano mama yra ukrainietė, o tėtis – rusų kilmės vokietis arba, kitaip tariant, Rusijos vokietis. Jis dažnai mano sako: „Tau reikia mokytis vokiečių kalbos“. Jis pats moka tik šiek tiek vokiškai, ir dėl to man kartais šiek tiek pikta.“
Max Weisser, Odessa
Nors Maksym studijavo inžineriją, tačiau šiandien jis moko vokiečių kalbos privačioje mokykloje. Jam labai patinka dirbti su vaikais ir juos mokyti vokiečių kalbos.
„Po kurį laiką trukusių paieškų supratau, kad vokiečių kalba yra stiprioji mano vieta. Tai tikriausiai susiję su mano mąstysena ir jausmais. Nors gyvenu ir užaugau Odesoje, vis dėlto jaučiuosi emociškai nutolęs nuo kai kurių žmonių. Manau, tai lemia manyje esanti vokiškoji dalis.“
„Man vokiečių kalba visų pirma yra emocinė kalba. Ji man skamba sodriau nei rusų kalba. Iš tiesų tai keista, nes rusų yra mano gimtoji kalba, bet aš daug mieliau rašau eilėraščius ir dainas vokiškai. Aš dainuoju vokiečių liaudies dainas. Man tai reiškia tautos išmintį ir teikia daug džiaugsmo.“
Anna Awdeewa, Odessa
„Vokiškumas manyje – man tai mentaliteto, taip pat ir moralės, klausimas. Kas yra teisinga, o kas – klaidinga? Ukrainoje šių dalykų riba dažnai neaiški. Vokiškoji mano dalis man visada nurodė šią ribą. Be to, nemanau, kad tai susiję tik su auklėjimu.“
„Jaučiuosi etniniu vokiečiu ir tuo didžiuojuosi. Mano šeimoje senelis buvo vienintelis, mokėjęs vokiškai. Jis beveik visą savo gyvenimą norėjo grįžti į Vokietiją. Dabar turiu galimybę įgyvendinti jo svajonę. Tačiau nežinau, ar aš to tikrai norėčiau.“