Visame pasaulyje pastebima tendencija pradėti mokytis užsienio kalbų anksčiau, negu tai būdavo daroma prieš penkiolika metų. Aiškiai matomos pastangos sistemingai ir bendradarbiaujant kelioms institucijoms rengti ir realizuoti ankstyvojo kalbų mokymo programas, siekti, kad jos būtų įtrauktos į bendrąsias ugdymo programas bei ruošti atitinkamus specialistus.
Nacionaliniu ir tarptautiniu mastu atliekami tyrimai rodo, kad ankstyvasis užsienio kalbų mokymas pajėgus pateisinti su juo siejamus lūkesčius. Vaikai entuziastingai mokosi naujos kalbos.
Sudarius palankias sąlygas pavyksta išugdyti elementarias komunikacines kompetencijas ir kalbinį sąmoningumą. Šio proceso sėkmė akivaizdžiai priklauso nuo aplinkybių, susijusių su kalbų politika, pedagogika ir užsienio kalbos mokymu, į ką dažnai vis dar nepakankamai atsižvelgiama [1].
Prielaidas ankstyvajam užsienio kalbos mokymui daugiausia sukuria sprendimai švietimo ir kalbos politikos srityje, priimami už įstaigų, kuriose vyksta mokymo procesas (vaikų darželių, priešmokyklinių grupių ir pradinių mokyklų) ribų.
Mažiems vaikams pritaikytos kalbų mokymosi programos turi suformuoti jautrų vaikų požiūrį į kalbą, kurios jie mokosi, ir skatinti bendrauti nauja, dar menkai pažįstama kalba.
Remiantis Bendraisiais Europos kalbų metmenimis galima nuosekliai aprašyti asmens gebėjimus komunikuoti užsienio kalba ir pagal aprašymą priskirti jo kompetenciją vienam iš nustatytų kalbos mokėjimo lygių.