Greita navigacija:

Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Naujausi moksliniai tyrimai: neuromokslinis požiūris
Kalba tiesiai į smegenis!

Kalba tiesiai į smegenis!
Kalba tiesiai į smegenis! | Iliustracija: Melih Bilgil

Ar iš tiesų užsienio kalbą paaugliams ar suaugusiesiems išmokti yra sunkiau ir, jei taip – kodėl? Neuromokslai padeda atsakyti į šį klausimą ir turi gerų naujienų vyresnio amžiaus mokiniams.
 

Michaela Sambanis

Santrauka

Neuromokslai – tai disciplina, pasižyminti intensyviais moksliniais tyrimais, kuria bandoma, be kita ko, naujas žinias rinkti tarsi stebint, kaip veikia smegenys. Todėl ji taip pat gali padėti atsakyti į klausimus, susijusius su kalbos mokymusi: pavyzdžiui, išsiaiškinti, kaip vystosi smegenys vaikystėje, arba kurioje vietoje įsitvirtina kalba ir kalbos, taip pat, kas yra vadinamasis plastiškumas, taigi, sužinoti, kaip mokantis ar treniruojantis keičiasi mūsų smegenys. Su šiomis žiniomis galima geriau paaiškinti, kodėl vyresnio amžiaus žmonėms dažniau sunkiau išmokti užsienio kalbą. Nors tyrimai vis dėlto rodo, kad mokytis niekada nevėlu.

Sukūrus vaizdų analizės technologijas, kuriomis galima naudotis tyrinėjant smegenis, neuromokslai, pirmiausia per praėjusius dvidešimt metų, patyrė neregėtą pakilimą. Lūžis įvyko atsiradus funkcinei magnetinio rezonanso tomografijai (fMRT), kurios nuotraukose galima stebėti įvairiomis spalvomis pažymėtą tam tikrų smegenų sričių veiklą, t. y. nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios mes galime gilintis į iki šiol mums buvusias nematomas žmogaus smegenis. Vadinasi, neuromokslai tarsi gali stebėti smegenų veiklą ir padėti atsakyti į daugelį klausimų  – taip pat į klausimus apie kalbų mokymąsi.

Kaip vaikai mokosi kalbos

Vaikams sulaukus tokio amžiaus, kai pradedama mokytis pirmosios kalbos arba (jei jie gyvena dvikalbėje ar daugiakalbėje aplinkoje) pirmųjų kalbų, jų smegenys tampa ypač imlios kalbai. Tuo metu smegenys dar ne apdoroja daugelį kitų aplinkos dirgiklių, bet juos filtruoja. Todėl vaiko smegenys gali „netrukdomos“ užsiimti kalba.

Nuo antrųjų iki penktųjų gyvenimo metų smegenyse susidaro didžiausias skaičius sinapsių, kurios atlieka pagrindinį vaidmenį mokymosi procese užtikrindamos ryšį tarp nervinių ląstelių. Šiuo augimo periodu smegenys gali, vadinamojoje kritinėje ar jautrioje fazėje, identifikuoti geriausiai kalbos mokymuisi tinkamas sritis ir jungtis bei ten įtvirtinti vartojamas kalbas.

Jautrios fazės arba „critical periods“ (kritiniai laikotarpiai) – tai tarsi „langai“, atsiveriantys vaikui vystantis, kurių metu, atrodytų, be vargo išugdomi, pvz., kalbiniai, gebėjimai. Vaikai nuo dvejų iki aštuonerių metų vidutiniškai kas antrą būdravimo valandą išmoksta po naują žodį, t. y. apie aštuonis naujus žodžius per dieną (M. Korte, 2011; p. 166). Vis dėlto sėkmingai ir greitai išmokti kalbą turi padėti ir aplinka, kurioje netrūktų paskatų tobulėti. Šiuo atveju akivaizdu, kad nepakanka kalbą tik girdėti. Svarbiausia yra kalbinės sąveikos kokybė (žr. M. Korte, 2011, p. 33, M. Sambanis, 2007). Tai reiškia, kad smegenys prisitaiko ne tik prie labai įvairios informacijos, bet ir prie menkų kalbinių dirgiklių arba prie beveik nekintančios sąveikos. Kalbos mokymasis yra susijęs su smegenų architektūros pokyčiais.

Kalbant apie molekulinį lygmenį, jautrias fazes sukelia augimo faktorius BDNF. Šis baltymas suaktyvina smegenų sritį, „that allows us to focus our attention – and keeps it on, throughout the entire critical period“ (N. Doidge, 2007), t. y. dėmesys į kažką nukreipiamas ir išlieka nukreiptas visos fazės metu. Todėl kartu su gaunamais kalbiniais dirgikliais sukuriamos struktūros, būtinos kalbinei sąveikai valdyti. Šis ypatingas dėmesio sukaupimas prisideda prie to, kad vaikai dažniausiai lengviau išmoksta vieną ar kelias kalbas negu suaugusieji.

Kai jautrios fazės metu sukuriamos tinkamos struktūros, augimo faktorius BDNF langą vėl uždaro. Mokslininkų nuomone, šis procesas įvyksta nuo aštuntųjų gyvenimo metų iki paauglystės.

Kodėl langas vėl užsidaro

Jei jautrios fazės metu galima itin produktyviai mokytis, kodėl tie langai tiesiog nepaliekami atidaryti? Tam yra pagrįstų priežasčių, susijusių su kitomis vystymosi sritimis ir su pagrindinėmis smegenų funkcijomis. Smegenys veikia, be kita ko, remdamosi stabilumo principu: po intensyvios kūrimo arba pertvarkos fazės atitinkamos struktūros turi būti įtvirtintos konsolidacijos fazėje. Be to, nuolat atidarytas langas kalbai trukdytų ugdyti kitus gebėjimus. Kaip žibintuvėlio šviesa nukreipiama į tam tikrą vietą, taip ir jautrios fazės metu dėmesys koncentruojamas į tam tikrą sritį ir ten nukreipiama sukaupta energija, o visa kita, vaizdžiai tariant, lieka šešėlyje. Augant vaikui turi būti veiksmingai lavinamos ir kitos sritys, todėl žibintuvėlio šviesa turi būti nukreipta kitur ir dėmesys kalbai sumažėja.

Kur ieškoti kalbų

Mokslininkai, atlikdami tyrimus su vaizdų analizės technologijomis, stengiasi išsiaiškinti, kokiose smegenų srityse bręstant žmogui įsitvirtina kalbos. Jos gali būti išsaugotos tose pačiose smegenų srityse arba persidengiančiose srityse ir (arba) gali būti atskirtos viena nuo kitos (žr. H. Müller 2013, p. 58). Akivaizdu, kad tai priklauso nuo skirtingų veiksnių. Jei kelios kalbos išmokstamos per jautrią fazę vaikystėje ir jeigu kiti veiksniai (dažnumas, intensyvumas ar sąveikos kokybė) visų kalbų atveju yra panašūs, tuomet yra didelė tikimybė, kad visos kalbos dalinsis kalbos funkcijoms tinkamiausias sritis arba naudosis jomis persidengdamos.

Šiame kontekste svarbu, kad struktūros smegenyse būtų įtvirtintos per kalbos vartojimą. Tai taikoma ir vaikystėje išmoktai kalbai ar kalboms. Žmogui bręstant pirmoji kalba paprastai vartojama kasdien. Ilgus metus stropiai vartojama ji galiausiai užima kalbai tinkamiausius smegenų centrus. Po to kiekviena nauja kalba turi brautis į jau įtvirtintas struktūras arba persikelti į kitas smegenų sritis, kurios nėra specialiai skirtos kalbos apdorojimui: pavyzdžiui, į sritis, kuriose tvarkoma ir išsaugoma atmintis. Kalbos, kurios išmokstamos paauglystėje ar dar vėliau, dažnai nuklysta į kitas sritis, net į tokias, kurios yra ne už kalbas atsakingame smegenų pusrutulyje.

Visos kalbos ras savo vietą

Šios išvados, padarytos remiantis neuromoksliniais tyrimais, turėtų padrąsinti mokytojus ir mokinius, paskatinti juos atlaidžiau vertinti save ir kitus kalbos mokymosi procese. Gera žinia yra ta, kad net suaugusio žmogaus smegenys ras vietos iš tiesų reikalingai informacijai, kurios mokomasi ir kuri naudojama, nes tai plastiškas organas.

Be to, suaugę mokiniai, palyginti su vaikais, turi daug daugiau patirties taikydami strategijas ir keldami individualius mokymosi prioritetus. Užsienio kalbos mokymosi metodai turėtų padėti išnaudoti šiuos įgūdžius. Vyresni mokiniai taip pat gali pasinaudoti kognityviniais įgūdžiais, pavyzdžiui, vizualizuodami informaciją, kurdami šablonus, naudodami rašytinę kalbą arba kalbėdamiesi su savimi. Jie gali naudotis daugybe metodų, kurie iš dalies gali būti naudingi ir vaikams mokantis kalbos.
 

Literatūra

Doidge, Norman: The Brain That Changes Itself. New York: Penguin 2007.

Korte, Martin: Wie Kinder heute lernen. Was die Wissenschaft über das kindliche Gehirn weiß. München: Goldmann 2011 (2. Auflage).

Müller, Horst M.: Psycholinguistik – Neurolinguistik. Paderborn: Wilhelm Fink (UTB 3647) 2013.

Sambanis, Michaela: Sprache aus Handeln. Englisch und Französisch in der Grundschule. Landau: VEP 2007.

Sambanis, Michaela: Fremdsprachenunterricht und Neurowissenschaften. Tübingen: Narr 2013.