Niurnbergo rekomendacijos
Tikrinimas, žiniųlygio, nustatymas

Mokytojos ir auklėtojos, siekiančios atsakingai žiūrėti į ankstyvąjį užsienio kalbų mokymą, turi nuolat stebėti vaiko mokymosi eigą ir registruoti bei apmąstyti tai, kas vyksta. Šitaip galima išskirti ypatingus kiekvieno vaiko polinkius bei interesus ir vaiką ugdyti tikslingai. Tačiau kalbos mokymosi procesą turi įsisąmoninti ir tėvai, o ypač – patys vaikai, kad galėtų palaipsniui išmokti jį valdyti ir vėliau pasinaudotų šiais gebėjimais siekdami asmeninių tikslų. 

Iš principo galimi du būdai vertinti mokymosi eigą: tai gali daryti auklėtoja arba mokytoja, nepertraukiamai sekdama ir raštu fiksuodama mokymo procesą, arba pats vaikas gali išmokti savistabos ir palaipsniui vis savarankiškiau vertinti savo pasiekimus. 

Pirmuoju atveju vaikai išgirsta komentarus apie savo žinių būklę ir rekomendacijas, kaip toliau gerinti kalbos mokėjimą. Pokalbiai su mokytoja, net ir nedidelių pasisekimų pastebėjimas, o ypač jų pripažinimas stiprina motyvaciją toliau siekti žinių. Pažvelgus į mokytojos užrašus matyti, kurios mokymosi strategijos geriausiai veikia kalbos mokymosi procesą. 

Tuo tarpu antruoju atveju, kai vaikas mokomas savistabos, einama link refleksijos ir palaipsniui artėjama prie savarankiško mokymosi proceso valdymo. Tokiu būdu atliekamas žinių įvertinimas stiprina vaiko savojo „Aš“ suvokimą ir skatina asmenybės raidą. 

Vertindami žinias, mokytojai netiesiogiai vertina ir savo metodinės bei didaktinės veiklos privalumus ir trūkumus. Kai kurie vaikų sukurti darbeliai ar atliktos užduotys leidžia spręsti apie kalbinę ir socialinę vaiko raidą. Tolesnis pamokų planavimas, jų eiga ir apmąstymas gali daugiausia būti paremtas žinių ver tinimo rezultatais. 

Kai žinios vertinamos paties besimokančiojo, vaiko pažangą iš jo paties perspektyvos gali įvertinti ir tėvai. Tada jiems lengviau priimti ir tai, ką apie vaiko žinių lygį sako mokytoja bei pritarti jos požiūriui. Mokymosi dienoraščiai, kuriuos vaikai pildo namuose ir iliustruoja, pavyzdžiui, savo šeimos ar savo namų nuotraukomis, piešiniais, suteikia vaikams ir tėvams progą diskretiškai perteikti informaciją apie savo interesus. Mokytojams jie atskleidžia papildomų žinių apie vaikus, o tai padeda kurti atviro ir partnerystės dvasia grindžiamo bendravimo atmosferą. 

Kuo plačiau nuo pat pradžių raštu fiksuojama mokymo proceso eiga, tuo lengviau bus išvengti neproporcingai paskirstyto krūvio bei reikalavimų, perėjus į aukštesnės pakopos mokymo įstaigą. Planuojant pamokas individualūs skirtumai galėtų būti išlyginti, tikslingai suskirsčius besimokanciuosius į atitinkamas grupes. 

Vadinasi, žinių vertinimas visų pirma yra reikalingas tam, kad aiškiai būtų matomas visas mokymosi kelias ir atskiri jo žingsniai. Tačiau svarbiausius postūmius mokytis toliau suteikia ne tik tam tikro mokymosi etapo pabaigoje pateikiamas vertinimas, bet individualios pastangos ir tinkamos aplinkybės. 

Mokymosi pažangos vertinimo procedūros neturėtų skirtis nuo įprastinių, vaikams iš kasdienio mokymo proceso pažįstamų užduočių ir veiklų. Mokytojų atliekamas žinių įvertinimas lygiai kaip ir pačių vaikų savistaba ir savirefleksija nėra kontrolės instrumentai ir neturi kelti baimės ar daryti spaudimą siekti kuo geresnio rezultato. Tiek ikimokykliniu laikotarpiu, tiek pirmaisiais pradinės mokyklos metais reikėtų visiškai atsisakyti pažymių rašymo ir apsiriboti žodiniu vertinimu, mokymosi strategijos apibūdinimu, taip pat įvertinti kompetencijų raidą. Net ir labai diskretiškas pasiekimų matavimas ar vertinimas gali atimti vaikui mokymosi džiaugsmą ir sutrikdyti motyvaciją mokytis toliau. 

Vaikų darželyje, priešmokyklinėse grupėse ir pirmosiose pradinės mokyklos klasėse galima patikrinti, kaip vaikai supranta kalbą, prašant jų kaip nors reaguoti į skaitomą ar pasakojamą tekstą (mimika, gestais, judesiais, piešiniais ir pan.). Vėliau į žinių lygio nustatymą galima įtraukti ir kitus gebėjimus. Tačiau reikia vengti tiesioginio klausinėjimo ir rinktis kūrybiškesnius tikrinimo bei žinių lygio nustatymo būdus, kad mokymo procesas netaptų tik paprasta žinių tikrinimo procedūra. 

Žinių lygio nustatymo priemone gali būti ir kalbų aplankas. Jame užfiksuojamas ir mokymosi procesas, ir vaikų sukaupta patirtis. Aplanką galima naudoti su sąlyga, kad, mokytojui padedant, jau yra padėti pagrindai laipsniškam vaiko savistabos ir savęs vertinimo gebėjimų susiformavimui. 

Europos Taryba rekomendavo valstybėms parengti oficialius savo šalies ypatumams pritaikytus „Europos kalbu aplanko“ variantus. Toks aplankas susideda iš trijų dalių: kalbų biografijos, dosjė ir kalbų paso. Visas dalis galima pradėti pildyti jau ankstyvojo mokymo metu.

  • „Kalbų biografijoje“ įrašomi duomenys apie aplanko savininko kalbų mokėjimą, kalbų mokymosi patirtį, tarpkultūrinio pobūdžio patyrimus; pagal pateiktą kompetencijų aprašymą čia galima įsivertinti savo žinias ir, remiantis pateiktais mokymosi tikslais, susiplanuoti tolesnius mokymosi etapus bei nusistatyti savo mokymosi strategiją ir kt.
  • „Dosjė“ savo nuožiūra kaupiami mokymo rezultatus atskleidžiantys darbai (paveikslėliai, rašiniai, eilėraščiai, kompaktinės plokštelės, plakatai ir kita) [1].
  • „Kalbų pase“ išvardijamos ir pagal kompetencijų aprašymus įvertinamos aplanko savininko užsienio kalbų žinios. Pasą užpildo mokytojas.
  • Visas tris kalbų aplanko dalis, priklausomai nuo besimokančiųjų amžiaus, galima taikyti skirtingu intensyvumu. Vaikų darželyje didžiausias dėmesys tenka dosjė, remiantis juo galima įvertinti vaikų daromą pažangą. Pradinėje mokykloje vaikai gali būti po truputį supažindinami su kalbų biografijos pildymu [2].
Kalbų aplankas, greta galimybės įsivertinti savo pasiekimus, suteikia progą kitiems asmenims (tėvams bei mokytojams, ypač pereinant į aukštesnės pakopos mokymo įstaigą) susipažinti su aplanko savininko pasiekimais. Daugiausia naudos aplankas duoda pereinant iš vienos mokymo įstaigos į kitą. Tačiau aplankas nėra nei kvalifikacijos pažymėjimas, nei rezultatus liudijantis dokumentas. Tai tam tikros formos individualiai pildomas dienoraštis, kuris naudingas visų pirma pačiam jo pildytojui. Nerekomenduojama institucine tvarka paversti kalbų aplanką privaloma užduotimi mokytojams ir mokiniams [3].
   

Rekomendacijos:

  • Ankstyvajame užsienio kalbos mokyme vaikų daroma pažanga turi būti vertinama mokymo procesų kontekste. Reikėtų vengti pernelyg sutelkti dėmesį į rezultatų siekimą.
  • Kiekvienas vertinimo procesas turi būti rūpestingai planuojamas, kontroliuojamas ir būti nukreiptas į ateitį.
  • Viena iš galimų žinių lygio nustatymo priemonių yra Europos kalbų aplankas. Rekomenduojama pradėti jį pildyti jau darželyje, tęsti pradinėje mokykloje ir toliau, šitaip užtikrinant mokymosi biografijos tęstinumą.


Šaltiniai
[1] Rau/Legutke (2008)
[2] Plg. Kolb (2008)
[3] Plg. Burwitz-Melzer (2008) kelias mokyklų formas apimantį kalbų aplanko modelį

Daugiau informacijos