Niurnbergo rekomendacijos
Kalbos specializaciją turinčios auklėtojos ir kalbos mokytojos

Mokant kalbos ankstyvoje vaikystėje pagrindinis vaidmuo tenka auklėtojoms ir mokyklos pedagogams. Po tėvų, šie asmenys vaikams yra patys svarbiausi. Jie formuoja mokymo vietos atmosferą ir daro didelę įtaką kasdieniam vaikų gyvenimui. Atsižvelgiant į labai įvairiapusiškus ir specifinius vaikų mokymo poreikius, geresnių mokymo proceso rezultatų galima tikėtis iš aukštesnės kvalifikacijos auklėtojų ar pedagogų. 

Be to, reikalingos specialios konkrečios kalbos dėstymui būtinos kompetencijos (kalbos žinios, kultūros išmanymas, metodinis ir didaktinis pasįrengimas). Svarbios yra ir su profesija tiesiogiai nesusijusios žinios bei kompetencijos, tarp jų [1]:

  • bendravimo džiaugsmas;
  • gebėjimas ir polinkis į tarpkulturinę komunikaciją;
  • gebėjimas analitiškai mąstyti ir susitelkti į problemas;
  • kompetencija, leidžianti atpažinti, perteikti ir taikyti įvairias mokymosi strategijas;
  • gebėjimas mokymąsi visą gyvenimą paversti savo ir visų besimokančiųjų pagrindiniu principu;
  • atvirumas naujiems mąstymo ir mokymo horizontams;
  • gebėjimas harmoningai ir vaisingai bendradarbiauti su vaikais ir kolegomis;
  • nuolat tobulinama informacinių technologijų naudojimo kompetencija;
  • gebėjimas blaiviai ir tikslingai pažvelgti į savo profesinį vaidmenį bei uždavinius ir kritiškai apie juos mąstyti;
  • pasirengimas nuolat bendradarbiauti su visais švietimo bei auklėjimo proceso dalyviais.
Auklėtoja ar kalbos mokytoja dažnai yra vieninteliai asmenys, per kuriuos vaikai susiduria su užsienio kalba. Jų kalbos žinios yra modelis, kuriuo remdamiesi vaikai mokosi. Todėl auklėtojų ir mokytojų kalbinė kompetencija turi būti tokia, kad jos galėtų mokoma užsienio kalba vesti visą pamoką. Kalbiniai gebėjimai turi būti pavyzdiniai ir fonetikos, ir kalbos ritmikos, ir intonacijos pajautimo prasme. 

Kalbos pedagogo vaidmuo neapsiriboja vien kalbos žinių perteikimu; jis turi atsargiai priartinti vaikus prie naujos kultūros. Kultūros tarpininko vaidmenį pedagogas gali tinkamai atlikti tik turėdamas atitinkamos tarpkultūrinės kompetencijos, daug kultūrinės srities žinių (pvz., nusimanydamas vaikų literatūros srityje) ir išmanydamas apie šalį, kurios kalbos mokomasi. Siekiant sukurti vaikams pritaikytą užsienio kalbos mokymo programą, labai svarbi yra meninė ir vaidybinė auklėtojos ar pedagogo kompetencija. 

Svarbus vaidmuo ankstyvojo kalbos mokymo procese tenka pedagogo bendravimo igūdžiams, jo gebėjimui užtikrinti partnerystės ir abipusės pagarbos atmosferą mokymo aplinkoje, sukurti mokymuisi reikalingą pasitikėjimo ir drąsos mikroklimatą. Mokymo procesą, taip pat mokyklinėje ir nemokyklinėje aplinkoje vykstantį vaikų bei suaugusiųjų (taip pat ir auklėtojų bei tėvų) bendravimą labai gali palengvinti ir tokios mokytojos savybės kaip gebėjimas dirbti komandoje, grupėje imtis iniciatyvos arba paskatinti iniciatyvai kitus grupės narius. 

Mokytojų bendradarbiavimas visų pirma reiškia apsikeitimą informacija, bendrą pamokų ar tarpdalykinių projektų planavimą, derinimą ir įgyvendinimą. Informacijos mainai gali vykti ir tarp institucijų, pavyzdžiui, tarp auklėtojų ir mokyklos mokytojų, vaikų perėjimo iš darželio į mokyklą laikotarpiu. Tai leistų logiškai išdėstyti mokymo medžiagą ir padėtų išvengti pernelyg dažno jos pasikartojimo.

Žvelgiant iš tarptautinės perspektyvos specializuotų auklėtojų ir kalbos pedagogų išsilavinimas įgyjamas labai skirtingais keliais ir pasižymi labai nevienoda struktūra. Pradinių mokyklų pedagogai, mokantys užsienio kalbos, gali turėti darželio auklėtojų ar pradinės mokyklos mokytojų diplomą ir papildomą ankstyvojo užsienio kalbos mokymo pedagogo kvalifikaciją. Kitais atvejais tai gali būti pedagogai, baigę užsienio kalbos mokytojų studijas. 

Auklėtojos, kurioms iškeliamas uždavinys mokyti vaikus užsienio kalbos, dažniausiai įgyja reikiamą „kalbos specializaciją turinčios auklėtojos“ kvalifikaciją įvairiuose kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimosi kursuose. Teikiant pedagoginį išsilavinimą pagrindinis dėmesys turėtų būti kreipiamas į bendrųjų ikimokyklinio ir pradinukų ugdymo principų suvokimą, siekiant, kad šie principai būtų realiai taikomi planuojant ir įgyvendinant ugdymo programas. 

Bendrieji principai apima žinias apie vaiko raidą ir jo amžių atitinkantį mokymo turinio perteikimą. Mokymosi procese sąveikauja įvairūs veiksniai: tai ir vaikų veiklumas, jų iniciatyvumas bei natūraliai būdingas noras mokytis, o kartu – socialiniame kontekste arba padedant atitinkamam mokytojui ar artimam asmeniui [2] vykstantis informacijos perėmimas. 

Reikėtų siekti, kad studijų metu būtų aptartas kuo platesnis mokymo turinio spektras, nuolat atsižvelgiant į tai, kaip tas turinys gali būti perteikiamas užsienio kalba.

Rekomendacijos:
  • Ankstyvojo kalbos mokymo specializaciją turinčių auklėtojų ir mokytojų kvalifikacija turėtų būti įgyjama per specialias studijas, kur išskirtinis dėmesys tektų vaikų poreikius atitinkančiam kalbos perteikimui.
  • Studijos turėtų orientuotis į kompetencijų ugdymą, pateikti kuo platesnius teorinius pagrindus ir skatinti bei plėtoti praktines veiklos kompetencijas.
  • Darželyje ar pradinėje mokykloje dirbančios auklėtojos ar pedagoginis personalas su ankstyvojo užsienio kalbos mokymo specializacija turėtų turėti Europos kalbų mokymo metmenyse nustatytus B2 ar C1 lygius atitinkančią kalbos kompetenciją, kad vaikai girdėtų kuo taisyklingesnę ir autentiškesnę užsienio kalbą.
  • Studijuojant užsienio kalba turėtų būti naudojama kuo dažniau ir būti pagrindinė darbo kalba.
  • Mokymo turinys turėtų būti tarpkultūrinio pobūdžio, t. y. reikėtų atsižvelgti ir į gimtąją kalbą bei kultūrą, ir į mokomą užsienio kalbą bei tos šalies kultūrą ir nagrinėti jų tarpusavio santykius.
  • Geriausia būtų, jeigu studentai būtų rengiami taikyti daugiakalbystės didaktikos principus. Tai reiškia, kad jie atsižvelgtų ir būtų pasirengę naudotis visomis mokinių grupėje potencialiai galinčiomis pasitaikyti kalbomis bei ankstesne vaikų kalbinio mokymosi patirtimi.
  • Studijuojant turėtų būti sudaryta galimybė praktiškai išbandyti mokymo principus ir metodus bei kritiškai apsvarstyti juos studijų grupėje.
  • Studijuojant turėtų būti perteiktos kalbinės priemonės, reikalingos aptariant vaikams aktualias temas ir situacijas bei tinkamos raiškos priemonės, reikalingos valdyti mokymo procesą.
  • Studijuojantiems turėtų būti sutiekta galimybė susipažinti su reikšmingomis kalbų politikos raidos tendencijomis ir diskutuoti apie jas su kitais grupės nariais, atsižvelgiant į savo profesines perspektyvas.
  • Studijuojant turėtų būti įmanoma arba netgi privaloma kuriam laikui išvykti į užsienį.
Kvalifikacijos tobulinimas visuomet reiškia ėjimą pirmyn, siekiant įvairių tikslų. Tobulinimasis gali reikšti gilinimąsi į naujus mokymo metodus ir naują mokymo medžiagą arba siekį lavinti savo asmenybę. 

Tobulinantis galima įgyti naujų žinių ir įgūdžių, paprastai susijusių su praktika ir patirtimi, bet turinčių ir solidų mokslinį pagrindą. Pakelti kvalifikaciją ir patobulėti pasiseks tik tuomet, jeigu naujos žinios ir nauji įgūdžiai bus naudojami kasdieniame darbe. Tai reiškia, kad tobulinimosi programų turinys turi būti orientuotas į praktinį pritaikymą ir kasdienę veiklą. 

Daugiausia naudos atneša gerai suplanuoti ir progresine tvarka išdėstyti kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimosi modeliai, atspindintys praktinio darbo problemas ir suteikiantys pagrindą diskusijoms bei galimybes keistis patirtimi. 

Viena vertus, perskvalifikavimo ir kvalifikacijos tobulinimo programos turi remtis turimais profesiniais įgūdžiais ir susiformavusiais interesais, antra vertus, jos turi skirti dėmesio kalbos žinių gerinimui. Metodiniai mokymai, skirti naujoms specifinėms tikslinėms grupėms, turi būti orientuoti į praktiką ir leisti patirti sėkmės pojūtį.

Rekomendacijos:
  • Auklėtojos ir mokytojos turėtų taip pat ir savo iniciatyva siekti reguliariai dalyvauti kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimosi priemonėse visą savo profesinės karjeros laikotarpį.
  • Kvalifikacijos kėlimo priemonės turėtų paskatinti auklėtojas ir mokyklos pedagogus stiprinti savo kompetencijas, atpažinti savo silpnybes ir pradėti savarankiškai tobulinti savo profesinius įgūdžius.


Šaltiniai
[1] Plg. taip pat ir BIG (2007)
[2] Plg. Ko-konstrukcijos modelio paaiškinimus, Fthenakis (2009)