Niurnbergo rekomendacijos
Kalbos mokymo programos ašis – vaikas

Vaikams pritaikyta užsienio kalbos mokymo programa turi atitikti bendruosius augančios vaiko asmenybės poreikius. 

Ji turi ugdyti vaiko emocinius, kūrybinius, kognityvinius ir kalbinius gebėjimus bei skatinti vaiką komunikacinei veiklai užsienio kalba. 

Šis procesas sėkmingas bus tuomet, jeigu pavyks deramai atsižvelgti į kiekvieno vaiko asmenybės raidos poreikius.

Žmogus dar prieš gimdamas susiduria su tam tikra kalba. Kūdikiai intuityviai prisitaiko prie savo aplinkoje skambančios kalbos melodijos. Patys pirmieji kūdikių imituojami garsai jau yra kalbos aktai. 

Maždaug nuo antrųjų gyvenimo metų kalbos mokymasis tampa sąmoningu procesu. Kalba ir mąstymas susijungia. Žaisdamas, imituodamas ir nenutrūkstamai dalyvaudamas socialinėje interakcijoje vaikas suvokia pasaulio modelį ir išmoksta tam tikras kalbines struktūras. 

Tolesnė vaiko kalbinė, kognityvinė ir emocinė raida priklauso nuo jo socialinės ir kultūrinės aplinkos bei nuo to, ar vaikas yra priimamas kaip individas, turintis savo poreikių, polinkių ir gebėjimų.

Rekomendacijos:

Priklausomai nuo vaiko raidos tarpsnio, galima suformuluoti tokias rekomendacijas ankstyvajam užsienio kalbos mokymo procesui:
  • vaikai yra nesusikaustę, jie veikia spontaniškai, tad nėra sunku juos kuo nors labai sudominti arba įtraukti į žaidimų veiklą. Organizuojant mokymo procesą turėtų būti išnaudojamas vaikams paprastai būdingas smalsumas, polinkis viską tyrinėti, noras mokytis ir gebėjimas priimti naują informaciją. Toks mokymo procesas turėtų būti orientuotas į praktiką, veiklą ir eksperimentavimą.
  • ir laiko, ir erdvės prasme vaikai linkę orientuotis į tiesioginę savo aplinką. Jeigu nėra atitinkamos svetimos kalbinės aplinkos, tuomet jiems reikia suteikti aiškius ir suprantamus postūmius, skatinančius mokytis;
  • vaikai geriausiai supranta konkrečius pavyzdžius. Abstrakčius dalykus jie gali suvokti tik nuo tam tikro amžiaus. Todėl mokymosi sėkmę ir mokymosi džiaugsmą geriausiai užtikrina į konkrečias situacijas bei veiklą orientuotas mokymosi turinys ir procesas.
  • vaikai negali ilgai išbūti susikaupę; vaikams būdingas gebėjimas lengvai įsiminti turėtų būti išnaudojamas ir nuolat stiprinamas pasitelkiant žaidimus;
  • atviras vaikų požiūris į pasaulį yra puikus pagrindas nagrinėti tarpkultūrines temas.
Ankstyvojo užsienio kalbų mokymo rezultatai yra individualūs ir pasiekiami nevienodu greičiu, bet iš principo kalbos mokymosi procesui būdingi tam tikri bendri dėsningumai. Kol kas dar trūksta apibendrintų ir tikslių žinių apie tai, kokie yra vaikų kalbos mokymosi etapai ir fazės. Piaget sukurtas laiptų modelis remiasi gausiais empiriniais tyrimais, tačiau pastaruoju metu jis, kaip ir kiti modeliai [1], susilaukė nemažai kritikos. 

Šiandien neabejojama, kas „žmonės bet kuriuo metu gali išmokti vieną ar kelias naujas kalbas. Tačiau kalbos mokymosi procesų ir smegenų veiklos tyrimų rezultatai duoda pagrindo teigti, kad verta skatinti kuo ankstyvesnį svetimos kalbos mokymąsi. Įrodyta, kad iki šešerių metų amžiaus vaikas gali išmokti kalbėti svetima kalba visiškai be akcento.Sintaksė ir morfologija lengviau perprantamos iki prasidedant paauglystei [2].“ Kita vertus, yra daug daugiau veiksnių, darančių įtaką vaikų mokymosi rezultatų sėkmei. Jiems reiktų priskirti ir pedagogų darbo bei mokomosios medžiagos kokybę, kalbinio kontakto trukmę ir intensyvumą.

Rekomendacijos:
  • Vaikų užsienio kalbos mokymosi procesas yra glaudžiai susijęs su gimtosios kalbos žinių raida ir į tai turėtų būti visuomet atsižvelgiama.
  • Besimokantis užsienio kalbos vaikas turėtų gauti pakankamai galimybių išbandyti naujai išmoktą medžiagą socialinės interakcijos (pvz., bendraudamas su mokytoju ar kitais mokiniais) metu.
  • Kadangi žinoma, jog kalbos mokymosi procesas akivaizdžiai vyksta tam tikromis fazėmis, reikia keisti požiūrį į besimokančiųjų daromas klaidas: klaidos yra raidos procesui būdingi žingsniai, vedantys link siekiamo tikslo, todėl į jas turi būti žiūrima kantriai ir apdairiai, kaip į pateisinamą mokymosi laikotarpio bruožą.
  • Auklėtoja ir/arba kalbos pedagogas klaidas turėtų vertinti kaip svarbius tam tikro kalbos išmokimo etapo rodiklius ir pasinaudoti jomis skatinant tolesnį kalbos mokymąsi.
Darželinukų ir tik mokyklą pradėjusių lankyti vaikų emocijos dar nėra tvirtai nusistovėjusios. Vaikai dar tik mokosi gyventi aplinkoje, išeinančioje už pažįstamos šeimyninės terpės ribų. Užsimezga pirmosios draugystės, formuojasi santykiai su naujais artimiausios vaikų aplinkos žmonėmis, atsiranda labai įvairios asmeninės patirties. Pirma, vaikai susiduria su jiems dar gana svetima situacija, antra – su nepažįstamais užsienio kalbos garsais, tad reikia su jais elgtis ypač jautriai ir skirti pakankamai dėmesio emociniams jų raidos aspektams. 

Vaikai pasižymi ne tik specifiniais gebėjimais, bet turi ir konkrečių poreikių, į kuriuos reikėtų atsižvelgti ankstyvojo užsienio kalbos mokymo procese. Tik tuomet besimokantis vaikas jausis gerai ir mokymosi procesą lydės sėkmė. Vaikui reikia:
  • saugiai jaustis aplinkoje, kurioje vyksta mokymas;
  • jausti aplinkinių prielankumą ir turėti galimybę pačiam jį išreikšti;
  • išreikšti jausmus, džiaugtis ir teikti džiaugsmą kitiems;
  • rasti bendrą kalbą su aplinkiniais ir būti išklausytam;
  • žaisti, veikti, judėti ir turėti galimybę išsisiausti;
  • realizuoti savo kūrybinius poreikius;
  • patirti sėkmės akimirkų ir išgirsti pagyrimų;
  • sužinoti, patirti, atrasti ir išmokti kažką nauja, aktyviai tyrinėti;
  • pakartoti naują patirtį žaidžiant vaidmenų ar panašius žaidimus ir tokiu būdu ją emociškai apdoroti.
Rekomendacija:

Nustatydama ir įgyvendindama ankstyvojo užsienio kalbos mokymo tikslus, turinį ir metodus, auklėtoja ar kalbos mokytoja turėtų visuomet atsižvelgti į vaiko poreikius.
Jau pradinėje mokykloje vaikai turėtų būti supažindinti su savo teisėmis, nustatytomis JT Vaikų teisių konvencijoje. Vaikams, kurie išsiugdo savo teisių sampratą, jų artimiausioje visuomeninėje aplinkoje atsiveria plačios galimybės. Teisė į kalbos mokymąsi duoda pagrindą daugeliui kitų susijusių teisių. Kas moka skaityti ir rašyti, ypač viena ar keliomis užsienio kalbomis, išmoks ir turiningiau bendrauti bei lengviau įgis socialinių kompetencijų. 

Teisė į mokslą ir teisė išmokti užsienio kalbą reiškia galimybę prasiskverbti į nepažįstamas kultūras, geriau suprasti tai, kas svetima, ugdyti smalsumą ir toleranciją, gyvenime rinktis tokius kelius, kurie be kalbos žinių liktų neprieinami, ir visapusiškai ugdyti savo asmenybę. 

Mažieji nebijo nepažįstamų dalykų ir be jokio išankstinio nusistatymo priima svetimos kalbos skambesį. Tačiau jie negali patys kovoti už tai, kad jiems būtų suteiktos galimybes mokytis užsienio kalbos jiems pritaikytu būdu. 

Ankstyvasis užsienio kalbos mokymas turi suteikti visiems vaikams tokias su kalba susijusias teises:
  • teisę į ankstyvą ir visapusišką kalbinį išsilavinimą (kuris užtikrina lygias galimybes). Ši teisė apima ir gimtosios kalbos ar kilmės šalies kalbos kompetencijos ugdymą, ir vaiko kalbinių žinių bagažo plėtimą per ankstyvąjį užsienio kalbos mokymą;
  • teisę į tarpkultūrinio pobūdžio mokymo turinį bei tarpkultūrinės komunikacijos galimybes;
  • teisę į tokį kalbos mokymą, kuris būtų orientuotas į visapusišką vaiko gabumų skatinimą. Tai reiškia, kad mokymuisi turi būti pasitelkiami visi pojūčiai;
  • teisę veikti savarankiškai ir dalyvauti priimant sprendimus kalbos mokymo procese;
  • teisę nebūti baudžiamam už daromas kalbos klaidas;
  • teisę į pripažinimą ir vienodą elgesį, neatsižvelgiant į gimtąją kalbą, religiją ar kultūrą.
Rekomendacija:

Ankstyvasis užsienio kalbų mokymas turėtų, atsižvelgiant į vaikų amžių, suteikti kuo daugiau galimybių praktiškai patirti žmogaus teises ir šitaip stiprinti vaiko asmenybę. Vaikus dera išklausyti, skatinti išsikalbėti ir užduoti klausimus. Į klaidas turi būti žiūrima jautriai ir taisoma labai atsargiai.


Šaltiniai
[1] a) Jean Piaget laiptų modelį internete adresu, Bleyhl (2000), Tracy (2007)
[2] Apeltauer, Hoppenstedt (numatoma išleisti 2010)