Niurnbergo rekomendacijos
Tikslas – įvairioms kulturoms atviras vaikas

Siekiant užsienio kalba vykstančiame mokymo procese sudaryti vaikams kuo palankesnes raidos sąlygas, ankstyvajame mokyme pasitelkiami visi įmanomi ištekliai, tarp jų emocinė, kūrybinė, socialinė, kognityvinė ir kalbinė vaiko raidos dimensija. Bet ne mažiau svarbi yra ir tarpkultūrinė komunikacinė kompetencija. 

Įvairioms kultūroms atviras ir jomis besidomintis vaikas vėliau tapstarpkultūriniu kalbos vartotoju [1] o tai yra šių dienų užsienio kalbos pamokų tikslas. 

Besimokančiojo užsienio kalbos kompetencija vertinama ne pasitelkiant gimtakalbių kalbinę kompetenciją, bet besimokančiojo gebėjimą susidoroti su įvairialypiais tarpkultūrinės komunikacijos iššūkiais. Ankstyvojo užsienio kalbos mokymo procese vaikams turi būti siūlomas toks turinys ir suteikiami tokie impulsai, kurių pagrindu gali formuotis tarpkultūriniam kalbos vartotojui būdingas atvirumas ir tolerancija. Ankstyvas sąlytis su užsienio kalba turi pažadinti domejimąsi kalbomis, skatinti mokymosi džiaugsmą ir „motyvuoti vaiką susikalbėti kokia nors kita kalba negu jo gimtoji“.
 

Rekomendacija:

Ankstyvasis užsienio kalbos mokymas turėtų susitelkti į kalbinės kompetencijos ugdymą, taip pat skatinti bendruosius, tarpkultūrinės komunikacijos ir mokymosi strategijos gebėjimus.

Bendrosios kompetencijos – pavyzdžiui, socialinės ar savęs suvokimo kompetencijos – įgyjamos kartu su kitomis kompetencijomis, tad jų formavimas taip pat yra svarbi ankstyvojo užsienio kalbos mokymo užduotis. 

Ankstyvuoju laikotarpiu mokantis užsienio kalbos turėtų būti ugdomos šios bendrosios kompetencijos:
  • savęs suvokimo kompetencija: mokantis užsienio kalbos pasiekti rezultatai ir žinios stiprina vaiko saves suvokimą, jis išmoksta vertinti bei įvertinti savo asmeninį vaidmenį grupėje ir įgyja daugiau drąsos veikti;
  • socialinė kompetencija: sveikas savęs vertinimas yra pagrindas adekvačiai priimti ir vertinti kitus grupės narius. Vaikas suvokia kitų asmenų buvimą šalia, išmoksta vertinti kitus, dirba grupėje ir išsiugdo priklausymo bendruomenei jausmą;
  • afektinė kompetencija: bendraudamas su kitais vaikas išmoksta reikšti jausmus, atpažinti konfliktines situacijas ir problemas, susipažįsta su būdais, kurie gali padėti jas išspręsti;
  • motorinė kompetencija: judėjimas mokymosi proceso metu yra vienas iš pagrindinių vaiko poreikių. Judėjimas stiprina gebėjimą priimti informaciją ir skatina vaiko motorinę raidą;
  • kognityvinė kompetencija: užsienio kalba iš savitikslio dalyko vis labiau virsta turinio perteikimo priemone. Turinys, perteiktas užsienio kalba, skatina mąstyti bei lavina atmintį. Ši kompetencija anksčiausiai gali pradėti vystytis sulaukus maždaug dešimties metų;
  • kūrybinė kompetencija: svetimos kalbos garsai ir ženklai bei naujas, neįprastas turinys kelia džiaugsmą ir žadina smalsumą, atveria kelius naujoms idėjoms ir skatina išbandyti naujas veiklos rūšis;
  • pastabumo kompetencija: nauji įspūdžiai didina mūsų jautrumą aplinkai bei šalia esančių žmonių reikmėms ir poreikiams. Pastabumas veda į pripažinimą bei pagarbą ir sukuria pasitikėjimą.
Kol kas nėra empiriškai patvirtintų išvadų dėl dešimties metų vaikų kalbinių kompetencijų, pagal kurias būtų galima aiškiai nustatyti mokymo standartus. 

Išimtis gali būti taikoma tik nuostatai, kad vaikai turi gebėjimą perimti užsienio kalbos tartį, jeigu įdedama pakankamai pastangų. 

Reikia manyti, kad besimokančio vaiko kalbinės kompetencijos atskirose srityse vystosi labai nevienodai. Tai gali būti siejama su ankstyvojo užsienio kalbos mokymo eiga, kai pradedant mokytis kalbos pradinėje mokykloje visų pirma akcentuojamas klausymas ir kalbėjimas. Darželyje bei priešmokyklinėse grupėse pagrindinis dėmesys skiriamas recepcinio pobūdžio gebėjimams – klausymui, supratimui iš klausos ir supratimui apskritai. Mokykloje pagrindinis akcentas palaipsniui perkeliamas į produkavimo, interakcijos strategijas bei veiklas (kalbėjimą, rašymą, žodinę interakciją).

Rekomendacijos:
  • Kad ir kada prasidėtų ankstyvasis užsienio kalbos mokymas, pradinėje stadijoje kiekvienas vaikas turėtų turėti pakankamai laiko priimti kalbinius impulsus ir nebūti verčiamas kalbėti, o jo mėginmai kalbėti nebūtų kategoriškai taisomi.
  • Ypatingi vaikų gebėjimai tarties srityje turėtų būti intensyviai ir tikslingai lavinami, daugiausia dėmesio skiriant autentiškų kalbos įrašų klausymui.
  • Mokymasis rašyti užsienio kalba turėtų vykti labai atsargiai.
  • Užsienio kalbos kompetencijai ugdyti skirta medžiaga turinio, kalbos ir metodikos atžvilgiu turėtų būti pritaikyta vaiko komunikaciniams poreikiams.
Tarpkultūrinės kompetencijos raida ankstyvojo užsienio kalbos mokymo laikotarpiu yra susijusi su bendravimo socialinėje aplinkoje auklėjamuoju poveikiu, taip pat – su komunikaciniu bendravimo užsienio kalba aspektu. Jau ankstyvuoju laikotarpiu yra įmanoma ir naudinga į mokymą tikslingai įtraukti tokį turinį ir tokias veiklas, kurie duotų vaikams progą susimąstyti apie tarpkultūrinius dalykus, sakykim:
  • raštotyrinis turinys, susijęs su kalbos, kurios mokomasi, kultūra (pvz., šventės ir papročiai);
  • vaikų pastabumą didinanti medžiaga, atskleidžianti kontrastus tarp „svetimos“ ir savos kultūros (pvz., kasdieniai daiktai, menas);
  • medžiaga, skatinanti empatiją kitos kultūros žmonių atžvilgiu;
  • gyvenimiškos situacijos (vaidmenų žaidimai), per kurias ugdomas gebėjimas veikti tarpkultūrinėje terpėje.
Vaiko pažintis su svetima kultūra vyksta užsienio kalba per paveikslėlius, tekstus, o kartais ir virtualias priemones. Mėginant suvokti tai, kas svetima, pagrindinis vaidmuo tenka kartu vykstančiam pažįstamų dalykų suvokimui, nes ko nors išmokstama tuomet, kai nauja informacija ir įspūdžiai įsiterpia tarp jau pažįstamų dalykų ir susiformuoja jų tarpusavio santykiai.

Rekomendacijos:

Mokymo turinys ir metodai turėtų būti parinkti taip, kad vaikas galėtų išlaikyti ir stiprinti jam iš prigimties būdingą atvirumą naujiems dalykams ir mokymo procese išmoktų jautriau priimti ir tai, kas sava, ir tai, kas svetima.

Mokymo medžiaga turėtų būti parinkta taip, kad vaikas galėtų:
  • pažįstamuose dalykuose atrasti kažką naujo, o naujuose – kažką pažįstama;
  • priimti tai, kas svetima, kaip faktą;
  • išmokti susidoroti su baime ir neužtikrintumu, atsirandančiais susidūrus su svetimais dalykais.
Pagal savo asmeninius polinkius kiekvienas besimokantysis gali būti priskirtas tam tikram mokymosi tipui ir išsiugdyti savo mokymosi techniką ir strategiją, į kurias kalbos pamokose turi būti ypač rimtai atsižvelgiama. 

Mokytis naudojantis visomis juslėmis reiškia, kad vaikas stiprina savęs suvokimą, atidžiai stebi save ir savo mokymosi taktiką bei įsisąmonina, koks būdas mokytis užsienio kalbos jam yra efektyviausias. Jeigu vaikas supažindinamas su kiek įmanoma daugiau mokymosi strategijų, jis gali atrasti sau priimtiniausias ir vėliau savo nuožiūra reguliuoti savo mokymosi procesą ir ritmą. 

Mokymosi strategijos palengvina užsienio kalbos mokymąsi ir akivaizdžiai formuoja teigiamą nuostatą užsienio kalbos mokymosi ir vartojimo atžvilgiu. Šitaip skatinamas ir kitų užsienio kalbų mokymasis

Rekomendacijos:
  • Jau ankstyvajame užsienio kalbos mokymo etape turėtų būti naudojamas toks mokymo turinys ir taikomi tokie metodai, kurie leistų kiekvienam vaikui mokytis, pačiam stebėti save ir savo mokymosi procesą, palaipsniui nustatyti, kokiam besimokančiųjų tipui jis priklauso ir sužinoti, kurioms juslėms padedant mokymasis vyksta sparčiausiai ir sėkmingiausiai.
  • Jau labai anksti turėtų būti pradedamos ugdyti elementarios komunikacinės (pvz., paklausti, naudoti gestus ir mimiką ir pan.) ir atminties strategijos.
  • Vaikams turėtų būti suteikta galimybė susipažinti ir išmėginti pagrindines mokymosi technikas, kurių naudojimas ilgainiui leistų jiems mokytis savarankiškai.
Skaitytojo kompetencija neturėtų būti painiojama su skaitymo kompetencija. Skaitytojo kompetencijos ugdymas turėtų prasidėti dar namuose, gerokai prieš sąmoningą skaitymo gebėjimų susiformavimą. Skaitomų pasakų ir istorijų klausymas, drauge „skaitomos“ ir aptariamos paveikslėlių knygelės supažindina vaiką su skaitymo ir rašto kultūra, formuoja susidomėjimą skaitymu ir skaitymo džiaugsmą. Šitaip ruošiama dirva vėlesniam savarankiškam skaitymui. 

Kuo daugiau įvairios literatūros yra vaiko aplinkoje, tuo lengviau jam bus suprasti rašytinio šaltinio praktinę vertę. Todėl rekomenduojama jau labai anksti, pavyzdžiui, dar darželyje, pradėti rašto kultūros įsisąmoninimo procesą. 

Šie procesai gali būti tęsiami ir plėtojami ankstyvajame užsienio kalbos mokyme. Skaitant nedidelius tekstus dėmesį derėtų skirti turinio analizei, o kartu turėtų būti ugdomas gebėjimas pajusti teksto įtampą, supažindinama su įvairiais tekstų žanrais („gyveno kartą...“). 

Didelį postūmį ankstyvajam užsienio kalbos mokymui gali suteikti palanki aplinka, kurioje
  • kas nors, pavyzdžiui, skaitantys tėvai ar vyresnieji broliai bei seserys, rodo vaikams gerą pavyzdį,
  • gausu įvairios vaikams laisvai pasiekiamos rašytinės medžiagos,
  • yra knygų, kurias kas nors paskaito arba galima tyrinėti pačiam,
  • mokymosi aplinkoje, pvz., priešmokyklinėje grupėje ar pradinėje mokykloje, yra skaitymui ir rašymui pritaikytų kampelių,
  • yra suaugusiųjų, kurie prireikus gali atsakyti į vaikų klausimus ir tokiu būdu paskatinti mokymosi procesą.
Rekomendacijos:
  • Prieš pradėdami artimesnę pažintį su užsienio kalbos raštu, vaikai jau turėtų būti išmokę rašyti gimtąja kalba.
  • Vaiko aplinkoje turėtų būti kuo daugiau galimybių pasiekti rašytinę medžiagą, kad knygos kuo anksčiau pradėtų kelti vaikų smalsumą ir bendrą susidomėjimą skaitymu.


Šaltiniai
[1] Plg. pvz. Zarate (1997); Krumm (2003); House (2008)