Irena Veisaitė
2012 m. Goethe’s medalio laureatė
Irena Veisaite | © Goethe-Institut/Martynas Kundrotas
Irena Veisaitė buvo žinoma Lietuvos inteligentijos atstovė. Nors I. Veisaitė ilgus metus gyveno Lietuvoje, kurioje kaip žydė buvo persekiojama nacių, ji visada pasisakė už susitaikymą ir kultūrinį dialogą su Vokietija, – teigė atrankos komisija. Rizikuodama gyvybe ji visada rūpinosi kultūra. Žodis jai reiškė gyvenimo strategiją. Irena Veisaitė 2012 m. apdovanota Goethe’s medaliu už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už jos kūrybiškumą ir politinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka.
Irena Veisaitė gimė 1928 m. Kaune ir buvo auklėjama kaip Lietuvos patriotė. Ji lankė jidiš pradžios mokyklą, o namie su tėvais bendravo lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Mokslai mokykloje truko neilgai. Kai 1941 m. birželį naciai okupavo Lietuvą, ji pateko į Kauno getą. 1941 m. liepą buvo nužudyta jos motina. 1943 m., lietuvių draugų išgelbėta iš geto, I. Veisaitė atsidūrė Vilniuje, kur gyveno svetima pavarde ir dirbo vaikų namuose. Viena iš ją priglaudusių moterų, kurią ji vadino antrąja motina, 1946 m. buvo suimta ir ištremta į Sibirą.Irenos Veisaitės portretas. Maren Niemeyer filmas
Antroji sovietų okupacija Irenai Veisaitei reiškė išlaisvinimą, tačiau netrukus ją ėmė persekioti sovietų saugumas. Paklausiusi patarimo bėgti iš Vilniaus, ji atsidūrė pas giminaičius Maskvoje, kur studijavo germanistiką. 1963 m. tuometiniame Leningrade I. Veisaitė apgynė disertaciją apie vėlyvąją Heinricho Heine’s lyriką. 1953–1997 m. ji buvo Vilniaus pedagoginio instituto docentė, dėstė Vakarų Europos ir vokiečių literatūros istoriją. Kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, Irenai Veisaitei buvo 62-eji. 1999 m. ji tapo Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesore. Ji paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, yra uždrausto užsienio literatūros vadovėlio bendraautorė ir kelių knygų sudarytoja. Atkurtoje Lietuvos valstybėje Irena Veisaitė ėmėsi steigti G. Soroso fondo filialą (Atviros Lietuvos fondą). Dalyvaudama tarptautinių kultūros tinklų veikloje ji bendradarbiavo su Soroso fondu ir kitomis institucijomis, buvo mielai kviečiama į tarptautines mokslines ir politines konferencijas. Be to, I. Veisaitė buvo viena iš Thomo Manno kultūros centro Nidoje steigėjų, iki 2011 m. buvo Thomo Manno festivalio kuratoriumo narė. 2011 ir 2012 m. ji buvo Tarptautinių jaunimo debatų globėja Lietuvoje. Irena Veisaitė paliko mus sulaukusi 92 metų.
Dalyvaudama kultūriniame Vilniaus gyvenime Irena Veisaitė pastaraisiais dešimtmečiais drąsiai ir pasiaukojamai rūpinosi ryšiais su vokiečių kultūros organizacijomis – nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ji inicijavo daug kultūros mainų projektų. Būdama viena iš nedaugelio Lietuvos žydų, išgyvenusių holokaustą, I. Veisaitė visuomet pasisakydavo už santaiką, stengėsi puoselėti lietuvių ir žydų dialogą. Visada skatindavusi susitaikymą ir bendradarbiavimą, ji iki šių dienų tikėjo, kad lietuvius ir žydus gali vienyti bendras požiūris į istoriją. „Užsienio kalbos suvaidino lemtingą vaidmenį mano gyvenime“, – taigė I. Veisaitė, puikiai kalbėjusi vokiečių, lietuvių, rusų, anglų ar jidiš kalbomis, taip pat susikalbėjusi lenkiškai, prancūziškai ir estiškai. Ji – išties įspūdingas daugiakalbystės pavyzdys.
Apdovanojimai
- 1995 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas
- 2002 m. – Metų tolerancijos žmogaus titulas, kurį suteikia Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ (Vilnius)
- 2006 m. – Barboros Radvilaitės medalis už ypatingus nuopelnus kultūrai ir švietimui
- 2008 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas
- 2012 m. – Goethe’s medalis už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už jos kūrybiškumą ir politinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka
- 2012 m. – Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už dialogo stiprinimą, tautinės ir religinės santarvės puoselėjimą, tautinės brandos ir humanitarinių vertybių ugdymą
- 2015 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija
- 2018 m. – Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
- 2019 m. – Lenkijos Respublikoje, Seinuose įsikūrusio Tautų, kultūrų ir menų „Paribio“ fondo skirtas „Paribio Žmogaus“ („Człowiek Pogranicza“) titulas
- 2020 m. – Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ Didysis kryžius (Großes Bundesverdienstkreuz)