Paroda Aldona Gustas. Moterys su burnomis

Aldona Gustas – vokiečių poetė ir grafikė, kilusi iš Lietuvos, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos gyvenanti (Vakarų) Berlyne. 6-ojo deš. pabaigoje ir 7-ajame deš. Aldona Gustas priklausė Vakarų Berlyno ir Kroicbergo menininkų ir literatų bendruomenei ir bičiuliavosi su tokiais menininkais, kaip Günteris Bruno Fuchsas, Robertas Wolfgangas Schnellis ir Günteris Grassas. Pasinaudojusi šiais ryšiais ir siekdama sujungti literatūrą su tapyba, 1972 m. ji įsteigė menininkų grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ (Berliner Malerpoeten).
 
Cikle „Moterys su burnomis“ puikiai atsiskleidžia pagrindinės Aldonos Gustas poetinės ir pieštinės kūrybos temos: meilė, erotika, moteriškumas, Berlynas. Dauguma darbų iš gausios piešinių serijos „Moterys su burnomis“ buvo nupiešti 10-ajame deš. ir anksčiau niekur neeksponuoti. Tai minimalistiniai mažesnio ir didesnio formato (50x32 ir 50x65 cm) piešiniai, kuriuose išryškėja paslaptingai sulinkę nuogi moterų kūnai, pateikti gausybe fantazijos kupinų variacijų, tarsi siūbuojantys lenktomis linijomis, kurios tai neryškiai, tai gana aiškiai nubrėžia krūtų ir lyties organų kontūrus bei jų sąlytį arba netikėtai virsta keistomis žuvų ar paukščių figūromis. Dažniausiai tai juodos linijos baltame popieriuje, rečiau – baltos rudame ar spalvotame, tačiau beveik visada akcentą joms suteikia mažučiai šokčiojantys ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai – burnos.
  Impulsą sukurti piešinių ciklą „Moterys su burnomis“, kaip teigia Aldona Gustas, suteikė ilgalaikis stebėjimas, kaip savo kūryboje moteris vaizduoja jos kolegės. Stebint dailininkes jai krito į akis „dresuota“ burnų ir plaukų vaizdavimo maniera. Aldonos Gustas manymu, tai vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji, kaip moteris menininkė turinti saugotis. Piešinių ciklą „Moterys su burnomis“ reikėtų vertinti kaip – jos pačios žodžiais tariant – „kaprizingą“ stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritiką. Šio ciklo piešiniuose burnos ir plaukai nuolat juda, tarytum kalba, išvaduoti iš visuotinių grožio idealų pančių. Šią Aldonos Gustas laisvę ir piešimo manierą atitinka ir jos poetinė kalba. Eilėraščiai, kurie pristatomi kartu su piešiniais „Moterys su burnomis“, dažniausiai yra trumpi ir tikslūs, jie neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl gali be ribojančios punktuacijos laisvai atspindėti gyvenimą – tokį, kokį jį mato menininkė.

Eilėraščius iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Bartelt. Ekspozicijos dailininkė – Eglė Kuckaitė.

Aldonos Gustas kūryba ir asmenybė sulaukia vis didesnio dėmesio ir pripažinimo tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų. Už jos veiklą Aldonai Gustas buvo įteikti šie apdovanojimai:
 
1997 m. – Rahelės Varnhagen von Ense medalis
1999 m. – Vokietijos kryžius už nuopelnus (vok. Bundesverdienstkreuz)
2006 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis

Kartu su Browse Gallery (Berlynas) kuruojama paroda rodoma įvairiuose Lietuvos miestuose:
 Aldona Gustas. Moterys su burnomis
 

grįžti