Gintautas Sakalauskas prisimena savo studijų patirtį Vokietijoje:
Pirmą kartą į studijas Vokietijoje išvykau dar tebestudijuodamas teisę VU, 1996-1997 m., 2 semestrus studijavau socialinį darbą ir baudžiamąją justiciją Drezdeno Evangeliškoje aukštojoje socialinio darbo mokykloje, gavęs „Renovabis“ ir DAAD stipendijas. Šios studijos buvo labai kokybiškos, jos ne tik leido gerai pramokti vokiečių kalbą, nors ir saksonų dialekto kontekste, bet ir sudomino kriminologija, pakeitė požiūrį į nusikalstamą elgesį ir galimybes jį keisti. 
 
Kitas etapas buvo 2000 m. – tuomet visiškai atsitiktinai išvykau į Greifsvaldą, jau doktorantas. Kaip šiandien pamenu, tuometinis katedros vedėjas Vladas Pavilonis pasikvietė į Konstitucinį teismą, kurio pirmininkas tuo metu buvo, ir parodė kriminologijos profesoriaus Friederio Diunkelio atsiųstą faksą su pasiūlymu atvykti pusės metų studijoms, tai buvo Sokrates studijų programa, iš kurios vėliau išsivystė dabar jau daugumai žinomas Erasmus. Stipendija buvo nedidelė, žinojau, kad jos neužteks pragyvenimui, bet Friederį Diunkelį žinojau iš skaitytų publikacijų, net nedvejodamas išvažiavau. Tas pusmetis Greifsvalde buvo nuostabus, ir studentiškų patirčių, ir studijų prasme. Lankiau visus dominusius kursus, laikiau egzaminus, po kurių profesorius kvietė vėl grįžti ir pabaigti LL.M. (teisės magistrantūros užsieniečiams) studijas, nes didžiąją dalį egzaminų jau buvau išlaikęs, reikėjo tik parašyti magistro darbą. Vėl grįžau 2002 m. rudenį, gavęs Humboldto fondo stipendiją. Tai geriausia, kas galėjo nutikti, ją, kaip doktorantas, išimties tvarka gavau vien todėl, kad turėjau jau nemažai publikacijų, rengtų dirbant Lietuvos teisės institute. Mano katedros vedėjas pasakė: „Jei tik gali, rašyk disertaciją ten“. Tam iš pradžių reikėjo gauti LL.M. laipsnį, nors VU jau ir buvau priimtas į doktorantūrą. Humboldto stipendiją gavau tik metams, bet jos užteko ir LL.M. studijoms, ir disertacijai, visa pabaigiau per pustrečių metų. Disertacijoje lyginau Vokietijos ir Lietuvos įkalinimo sistemas, 2005 m. pavasarį grįžau į Lietuvą ir toliau dirbau Lietuvos teisės institute ir Vilniaus universiteto Teisės fakultete, kur tebedirbu iki šiol. 
 
Visa patirtis Vokietijoje buvo nuostabi, esu dėkingas už visą gautą paramą. Jau vėliau, dalyvaudami bendruose mokslinių tyrimų projektuose su profesoriumi Friederiu Diunkeliu tapome gerais draugais, taip pat ir iš studijų Drezdene laikų palaikome ryšius su buvusiais studentais ir profesūra. Man net sunku įsivaizduoti, kas būčiau be jų ir be geros patirties Vokietijoje.