Išplėstinė Lietuva
Marijampolė tampa Miestu
Kai šeštoje klasėje tėvai mane užrašė į mokyklą Marijampolėje, man, kaimo vaikui, ši žinia neleido užmigti. Tai reiškė, kad aš persikelsiu į miestą. Na ir kas, kad nedidelį – šiandien Marijampolėje gyvena mažiau nei 40 tūkst. žmonių. Bet žinojau, kad kasdienybė čia bus kitokia.
Karolis Vyšniauskas
Ir buvo. Paaugliai Marijampolėje rengėsi gotiškai, miesto turguje iš po stalo galėjai nusipirkti nelegaliai perrašytus kompiuterinius žaidimus, o per pietų pertrauką, užuot valgius sveiką mamos maistą dėžutėje, eiti pirkti riebių čeburekų į „Maximą“. Užsiauginau plaukus, padėvėtų drabužių parduotuvėje radau „Nirvanos“ džemperį ir po pamokų su naujais draugais sėdėjau apsitrynusiame centriniame parke. Tai buvo mūsų erdvė, mūsų nuotykiai, mūsų Miestas.
Rašau šias eilutes iš Niujorko, o prieš tai dvylika metų gyvenau Vilniuje, kur išvykau studijuoti po mokyklos baigimo. Man augant, masteliai pasikeitė. Marijampolės didybė, kurią susikūriau savo vaikiškoje galvoje, nunyko. Bet kiekvieną kartą čia sugrįžus, Marijampolė vis nustebina nauju miestietiško gyvenimo atributu. Šiandien Marijampolės centre gali išgerti kavos iš šviežiai sumaltų pupelių, nueiti į madingo alaus barą ar rasti vegetarišką restoraną – net jei jame pietausi vienas. Marijampolės gatvėse gali nuomotis paspirtukus. Gali užsisakyti maistą į namus. Gali netgi nueiti į „McDonalds“. Mokyklos laikais apie tai nedrįsau svajoti – tai buvo didelių miestų privilegija. Dabar turiu, bet jau nebenoriu.
Kavinių kultūra, barų kultūra, bemėsio maisto kultūra, greito maisto kultūra yra nauji dėmenys lietuviškame gyvenime, atsiradę mums visiems daugiau pakeliavus, pamačius ir pabandžius atkartoti. Marijampolė yra gyvas pavyzdys, kaip Lietuva keičiasi ir kaip atstumas tarp Lietuvos ir daugelio geidžiamo vakarietiško gyvenimo būdo tampa vis mažesnis.
Marijampolė pasikeitė ne tik kultūriškai, bet ir išoriškai. Nusenusį sovietinį rūbą (Sovietų okupacijos metu miestas oficialiai vadintas Kapsuku) ji pakeitė į europietišką, o jei tiksliau – „finansuotą Europos Sąjungos struktūrinių fondų“. Kai kurias atnaujintas erdves marijampoliečiai pamilo iškart, kaip kad Poezijos parką – tą patį, kuriame po pamokų sėdėdavome ir mes. Kitos vietos, kaip centrinė miesto aikštė, tapo atšiaurios. Aplinkosaugos aktyvistai Lietuvoje vis nesėkmingai bando stabdyti miestų „trinkelizaciją“, kai atnaujinant viešąsias erdves iškertami medžiai, o vietoje jų nutiesiami plytelių klodai. Marijampolės centrinė aikštė ir gatvė greta jos per šį procesą perėjo skaudžiai: mažiau medžių ir šešėlio, daugiau pilkumos ir kaitros. Lietuvai kasmet fiksuojant naują karščio rekordą, vasaromis aikštė atgyja tik sutemus, kai čia išeina pasivaikščioti poros ir pravažiuoja vienišas riedlentininkas.
Naują Marijampolės veidą kuria ne tik čia užaugę, bet ir į miestą atvykstantys žmonės, kaip Filadelfijoje gyvenantis menininkas Ray Bartkus, kuris kasmet atskrenda į Marijampolę piešti miesto sienų. Jo inicijuoto projekto „Malonny“ darbai yra spalvingi, suprantami, saikingai kritikuojantys dabartinę visuomenę. Per aštuonis festivalio metus, Marijampolėje išpieštų sienų jau virš 30. Daugelyje jų – darbai sukurti Niujorko ir Londono menininkų ir pagal brėžinius nupiešti pačių savanorių, marijampoliečių, daugiausia moksleivių.
Nekonfliktiška bendruomeniška veikla, kaip meno projektai, kontrastuoja su miesto politika, į kurią žmones įtraukti sunkiau. Kai su kolege atvykome moderuoti Marijampolės apygardos debatų prieš paskutinius Seimo rinkimus, atrodė, kad čia laikas sustojęs. Visi kandidatai buvo vyrai, daugelis kurių negyvena Marijampolėje ir tik išnaudoja miestą kaip potencialų bilietą į Seimą. Užtruko, kol supratome, jog atnaujintos miesto bibliotekos salėje susirinkusieji žiūrovai, absoliuti dauguma jų, yra partijų kolegos. „Įprastieji įtariemiji“ nepaliko erdvės ir oro naujoms miestiečių ar debatus organizavusių moksleivių idėjoms. Kita vertus, jauniems politikams pavyksta rasti erdvę Marijampolės politikoje per tradicines partijas. Tiek miesto merui socialdemokratui, tiek Marijampolės vienmandatėje rinkimus laimėjusiam ir į Seimą pateikusiam konservatoriui yra 33-eji.
Krepšinio šalyje Lietuvoje Marijampolė yra viena retų vietų, kur dominuoja futbolas. Miesto komanda „Sūduva“ išgyvena tai, ką patys vadina „Aukso amžiumi“: 2017-aisiais, 2018-aisiais ir 2019-aisiais jie triskart iš eilės laimėjo Lietuvos futbolo čempionatą, o dar po metų liko antri. Komanda yra ypač tarptautinė. Jos treneris – ispanas, o žaidėjai, greta lietuvių – futbolininkai iš Prancūzjos, Portugalijos, Graikijos, Vokietijos, Ukrainos. Tarptautinę miesto dvasią taip pat palaiko automobilių turgus, kur lietuviams jau per seni automobiliai keliauja į Kazachstaną ir kitas aplinkines šalis. Taip pat Marijampolėje savo misijas yra atlikę NATO kariai.
Žmonių įvairovė Marijampolėje nestebina, kai geriau pažini miesto istoriją. Visų pirma, tai buvo žydiškas miestas. XIX a. žydai sudarė 80% Marijampolės gyventojų. Iki II pasaulinio karo žydų bendruomenė mieste buvo įkūrusi virš šimto parduotuvių ir pora dešimčių gamyklų. Žydai padarė pirmąsias miesto fotografijas ir pastatė pirmuosius mūrinius pastatus. Kaip Marijampolės laikraščiui „Suvalkietis“ kalbėjo muziejininkas Vytautas Grinius, „Kone visi pastatai, likę iš pokario, yra žydų – miesto senbuviai išvardys juose buvusias žydų parduotuves, bankus, vaistines, lentpjūves, alaus bravorus, karčiamas, spaustuvę.“
Šiandien pastatai likę, bet žmonės – nebe. Beveik visi iš maždaug trijų tūkstančių Marijampolės žydų Holokausto metu buvo nužudyti nacių ir su jais koloboravusių lietuvių. Tai sužinojau tik pradėjęs gilintis į Lietuvos žydų istoriją savarankiškai – mokykloje apie specifiškai Marijampolės žydų istoriją nekalbėjome, į žudynių vietas nevykome. Žinia, apie miesto istoriją, naujiems jo gyventojams nebuvo perduota, tarsi jos nebūtų buvę.
Tik sulaukęs 31-erių ir Vilniuje pradėjęs savanoriauti romų vaikų dienos centre, aplankiau pirmąją romų šeimą Marijampolėje. Marijampolė yra stipriai susieta su tautiniu Lietuvos veidu – čia mokyklą baigė lietuvių „tautos tėvu“ laikomas gydytojas, pirmojo laikraščio lietuvių kalba leidėjas Jonas Basanavičius. Dėl to Marijampolę lengva matyti kaip daug hemogeniškesnį ir „lietuviškesnį“ miestą. Bet tai yra limituota, mažiau įdomi ir tiesiog netiksli šio miesto bendruomenės versija.
Kalbant apie Marijampolę verta paminėti ir įprastą naratyvą: kad tai septintas pagal dydį Lietuvos miestas, kad jį skiria upė Šešupė, kad netoli jo – Lenkija, kad ji turi galbūt gražiausią Geležinkelio stoties pastatą, projektuotą Edmundo Fryko. Kai 2013-aisiais Statistikos departamentas Marijampolę pristatė kaip „pieno ir automobilių sostinę“, jie nemelavo. Marijampolę galima matyti kaip pramoninį ir žemės ūkio miestą, nes jis daugeliu prasmių toks ir yra. Didžiausias darbdavys mieste yra įmonė, auginanti kalakutus ir gaminanti cukrų, o jos teritorijoje pastatytas paminklas cukriniam runkeliui.
Tačiau Marijampolė yra ne tik ūkis. Tai miestas, kuriame vis labiau gali jaustis einantis su šiuolaikinės kultūros tempu ir gyventi pilnavertį miestietišką gyvenimą už mažesnę kainą nei didesniuose Lietuvos miestuose. Vieną entuziastingiausiai sutiktų šių metų filmų, tamsų „Green Knight“ žiūrėjau atnaujintoje Marijampolės kino teatro „Spindulys“ salėje. Su drauge manėme, kad būsime dviese – visgi tai specifinis kūrinys, ne holivudinis šiek tiek siaubo filmas. Kodėl jis kažkam turėtų rūpėti „Spindulyje“?
Bet vieni nebuvome. Priešais mus bilietus pirko keturios gotės merginos, visai kaip ką tik atėjusios iš (dar nerenovuoto) Poezijos parko 2004-aisiais. Tai buvo miestietiška patirtis – geroje kino salėje kartu su panašia kultūra besidominčiais žmonėmis žiūrėti ką tik išleistą tarptautinį filmą. Atradus savo vietas – kaip, mūsų atveju, „Spindulį“ – Marijampolė gali suteikti tokių momentų, jei tik jų ieškai. Miestas yra toks, kokį jį bendruomenė susikuria. Ir šiuo metu Marijampolė atrodo progresuojanti, pilna kuriančios energijos. Arba bent jau taip atrodo grįžtant čia kaip nostalgiškam svečiui.