2022 metų vasaros įkarštis. Liepos 15 diena. Aštunta valanda vakaro. Dešimt praleistų skambučių. Mama. Kas nutiko?! Netikėta žinia. Į Visaginą atvyksta giminės iš Ukrainos. Iš okupuoto Oskilo. Keturiese. Lenkiu pirštus: pusseserė, jos vyras, dukterėčia ir… teta? Ne, teta liko Oskile. Kas vietoj jos? Apie vidurnaktį prie „maidančiko“ (ukr. aikštelė) išlipa keturi kelionės ir karo išvarginti žmonės: Nataša, Viktoras, Alina ir nepažįstamasis sužalota ranka.
Taip prasidėjo vienos iš teksto autorių Oksanos pažintis su ukrainiečiu Ivanu, netikėtai, bet labai laiku, ištrūkusiu iš Ukrainos į Lietuvą.
34-erių Ivanas Podorožnyj į Visaginą atvyko kartu su trijų asmenų Kosiačenko šeima. Jų namai liko Oskilo gyvenvietėje, nuo Iziumo miesto nutolusioje apie 12 kilometrų. Nuo 2022 m. balandžio iki rugsėjo ši teritorija buvo okupuota Rusijos kariuomenės. Visagine prieglobstį radę keturi ukrainiečiai karo zonoje praleido beveik šešis mėnesius.
Prasidėjus karui Oskile greitai dingo elementarūs buitiniai patogumai, ryšys su išoriniu pasauliu, įsivyravo baimė ir nežinomybė: „Prisimenu, stovėjau ir žiūrėjau, kaip tankai bombarduoja kaimyninį namą. Tankas tiesiog šaudo, nepraeina nė sekundė ir tu matai, kaip sprogsta namo siena, viskas, sienos nebėra. <...> O aš taip stoviu, žinai, ir tiesiog skalbiu drabužius. Trūkčioju nuo šūvių. Baisu. Bet toliau skalbiu, žiūriu į tą namą. Niekur nebėgu. Nes kur bėgti? Kur pasislėpti?“, – pasakoja Ivanas. Galimybė pabėgti nuo karo daugeliui yra vienintelis būdas išlikti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tačiau šis sprendimas nelengvas, nes tenka palikti viską, neretai – dalį artimųjų ir draugų, jausti neapibrėžtumą ir kaltę.
Ištrūkus iš karo turi praeiti nemažai laiko, kad jo sužadinti dirgikliai išnyktų, o psichologinė būsena normalizuotųsi. Ivanas prisimena, kad įžengus į butą Visagine jam buvo neįprasta, jog visur dega šviesa. Karas buvo įdiegęs įprotį vakarais slėpti bet kokį šviesos žiburėlį, kad jo nesimatytų iš dangų skrodžiančių lėktuvų. Todėl net atsidūrę saugioje vietoje jie porą dienų gesindavo šviesą.
Prisimenu, stovėjau ir žiūrėjau, kaip tankai bombarduoja kaimyninį namą. Tankas tiesiog šaudo, nepraeina nė sekundė ir tu matai, kaip sprogsta namo siena, viskas, sienos nebėra. <...> O aš taip stoviu, žinai, ir tiesiog skalbiu drabužius. Trūkčioju nuo šūvių. Baisu. Bet toliau skalbiu, žiūriu į tą namą. Niekur nebėgu. Nes kur bėgti? Kur pasislėpti?
Taikaus gyvenimo skonį Ivanui priminė apsilankymas vietos parduotuvėje, kur vyravo nerūpestingas žmonių šurmulys. Iš jo gyvenimo tai išnyko sulig Rusijos invazija į Ukrainą. Paskutinis prisiminimas iš parduotuvės Iziume – panika. Peržengęs parduotuvės slenkstį Visagine Ivanas sugrįžo į prieškarinę atmosferą. Akys raibo nuo gausos, jis puolė pirkti išsiilgtų maisto produktų: „Aš niekaip negalėjau atsivalgyti duonos. Kasdien eidavau ir pirkdavau po kepalą duonos ir pats ją suvalgydavau. Turbūt du mėnesius taip buvo. <…> Visko norėjosi atsivalgyti.“ Čia pat parduotuvėje jis suprato, kad Visaginas – rusakalbis miestas.
Iki atvykimo vaikinas neturėjo jokių žinių apie šią vietovę, o apie Lietuvą buvo girdėjęs tik tiek, kad į Ukrainą būdavo gabenami parduoti skirti automobiliai su lietuviškais numeriais. Taigi jis buvo nusiteikęs susidurti su kalbos barjeru, bet šis, jo nuostabai, neiškilo. „Kai parduotuvėje išgirdau kalbant rusiškai, tai manęs nešokiravo. Na, kad mes dabar kariaujame su Rusija, o čia – rusų kalba. Atvirkščiai, man tai buvo pliusas. Aš net nusišypsojau. Galimybė suprasti vietos žmones ir vietovę – naudinga mūsų adaptacijai“, – prisipažįsta Ivanas.
Visagine gyvena virš 9 tūkstančių rusų tautybės žmonių, o daugiau nei 13 tūkstančių gyventojų rusų kalba yra gimtoji (2021 m. Lietuvos statistikos departamento atlikto Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenys). Remiantis šia statistika būtų galima daryti prielaidą, kad Visaginas besąlygiškai palaiko Putino Rusiją. Bandymų spekuliuoti šia tema buvo. 2022 metų vasarį žiniasklaida pasigavo Visagino mero dviprasmišką pareiškimą, kad Rusijos ir Ukrainos karas lygus „pilietiniam karui“. Kovo mėnesį žurnalistei Ritai Miliūtei vos pradėtoje piešti vietos menų rezidencijos „Taškas“ neofreskoje pasivaideno Z ženklas upės pavidalu. Laimei greta sensacingų žinių buvo regima ir Ukrainą palaikanti rusakalbio Lietuvos miesto pusė. Visaginietė Irina Jarec inicijavo peticiją, vienijančią prieš Rusijos agresiją pasisakančius Baltijos šalių rusakalbius piliečius ir rezidentus. Iliustratorius Vladimir Ionov talkino vilniečiams, kad mieste atsirastų solidarumą su Ukraina skelbiantis grafitis, cituojantis „G&G Sindikato“ dainą „Tiems, kurie nieko nebijo“.
Visaginas – sudėtingas daugiasluoksnis darinys, kurio mišrios tautinės sudėties bendruomenę sudaro ir ukrainiečiai. Čia, kaip ir į kitas Lietuvos vietoves, nuo pat karo pradžios vyko pabėgėliai iš Ukrainos, tačiau dažniau pas gimines ir pažįstamus. Statistikos departamento duomenimis, šiandien Visagine registruota 816 nuo karo bėgusių Ukrainos piliečių. Ivanas – vienas jų.
Visagine atsidūręs vaikinas savo kelyje sutiko skirtingų požiūrių į karą: „Yra žmonių, kurie pasisako už Ukrainą. Yra žmonių, kurie nėra nei už Ukrainą, nei už Rusiją. Yra žmonių, kurie palaiko Rusiją, bet nesmerkia Ukrainos.“ Esama ir tokių, kurie Rusijos agresiją prieš Ukrainą aiškina vien tik per Rusijos propagandos prizmę. Tačiau požiūrių įvairovė nesutrukdė Ivanui rasti reikiamą pagalbą ir palaikymą tarp vietos gyventojų: „Tiesiog einu ir domiuosi, ko nors klausiu, žmonės girdi, kad mano tartis skiriasi. <…> Ir jie klausia: „Iš kur tu?“ Aš sakau: „Iš Ukrainos.“ Ir tada jie pradeda manęs klausinėti, kaip čia atvykau. Taigi pradedu jiems pasakoti istoriją. <…> Visi, kurie išgirdo mano istoriją, norėjo man padėti.“
Jau daugiau nei metus Visagine praleidęs Ivanas sako, kad šis miestas jam primena gimtąjį Kyjivo rajoną. „Tai Kyjivo pakraštys, Sviatošynskio rajonas. <...> Buvo namas, o kitoje kelio pusėje – miškas. <...> Mes nuolat eidavome maudytis, žvejoti, grybauti, kūrendavome laužus, prisigalvodavome žaidimų. Kiekvieną vakarą eidavome žaisti futbolą“, – į praeitį mintimis nusikelia Ivanas. Kyjive tebegyvena jo tėvai ir du broliai. Paskutinį kartą jie matėsi dar prieš karą, o dabar ryšį palaiko telefonu, tarpusavyje bendrauja rusiškai.
Ivanas moka ukrainietiškai ir su kitais karo pabėgėliais iš Ukrainos bendrauja šia kalba. Tačiau pats augo rusakalbėje aplinkoje: „Mokykloje su mokytoja kalbėjau ukrainietiškai. Grįžęs namo – rusiškai.“ Rusiškai jis bendravo ir su močiute iš Rytų Ukrainos. Ji yra pasakojusi, kad kai kūrėsi anglies šachtos, žmonės dar kalbėjo ukrainietiškai, tačiau ilgainiui rusifikacijos procesas ukrainiečių kalbą išstūmė ne tik iš viešojo, bet ir iš asmeninio gyvenimo. Vania mano, kad taip jo močiutė ir pamiršo ukrainiečių kalbą. Tiesa, Ivano gyvenime buvo tarpsnis, kai jis bandė bendrauti tik ukrainietiškai, tačiau socialinis spaudimas buvo stipresnis: „Išeidavau kur nors su draugais, o jie visi kalbėdavo rusiškai, todėl aš jaučiausi labai nepatogiai. Jiems atrodė, kad šnekėdamas ukrainietiškai vaidinu protingą. Taigi vėl pradėjau kalbėti rusiškai.“
Nepaisant kalbinių niuansų Ivanas yra Ukrainos pilietis, jo visa šeima kilusi iš Ukrainos ir jis save identifikuoja kaip ukrainietį: „Taip, laikau save ukrainiečiu, nes gimiau būtent Ukrainoje.“ Tačiau jis atvirai prisipažįsta, kad iki šiol nelabai domėjosi politiniu Ukrainos gyvenimu: „Man visiškai nepatinka politika. Ir ja domiuosi tik dėl šių įvykių. Šis karas, visa tai... tenka domėtis politika.“ Juk karas skaudžiai kliudė jį asmeniškai.
Man visiškai nepatinka politika. Ir ja domiuosi tik dėl šių įvykių. Šis karas, visa tai... tenka domėtis politika.
Ivanas svajoja, kad Ukraina nugalėtų, ir tiki, kad ateityje ji gali tapti klestinčia šalimi, nes „turime visko: geros žemės, turime savo naftos, dujų, t. y. turime daug įvairių naudingųjų iškasenų, turime keturias atomines elektrines, didžiausius urano telkinius Europoje“. Deja, egzistuoja korupcija. Korupcija Ivano gyvenime buvo įprasta kasdienybės dalis, suvokiama kaip neišvengiamybė, būdas išgyventi. „Kai baigiau devynias klases, stojau į profesinę mokyklą. Turėjome Ukrainos istorijos egzaminą, kurio man nepavyko išlaikyti. Iš Ukrainos istorijos gavau dvejetą. Bet mūsų šalis korumpuota, visur galima derėtis. Prisimenu, atėjo mano tėtis ir istorijos mokytojai pasiūlė pinigų. Ji atsisakė. Tada [tėtis] nuėjo pas direktorių. Direktorius neatsisakė. Ir aš iš istorijos gavau ketvertą.“
Profesinėje mokykloje Ivanas įgijo automobilių variklių remonto ir techninės apžiūros specialybę, vėliau įstojo į universitetą studijuoti Automobilių įmonių organizavimo programą. Tai nebuvo Ivano svajonė ar pasirinkimas, veikiau prisitaikymas prie situacijos ir paklusimas tėvų nuomonei. Būtent tėvai, linkėdami sūnui užtikrintos ateities ir stabilaus darbo, nukreipė jį į autoservisų verslą ir bandė motyvuoti nuosavos įmonės perspektyva. Tačiau Ivanas atvirauja, kad to nenorėjo: „Nenorėjau krapštytis tuose automobiliuose, visą laiką būti tepaluotas, ardyti tuos sunkius variklius. Taip, jie gerai uždirba, bet aš niekada nenorėjau ten eiti, tiesiog maniau, kad jei negaliu apsispręsti – tebūnie. Deja, nepasisekė, nes universitete pradėjau daryti blogus dalykus. Šiek tiek įklimpau į liūną – pradėjau vartoti narkotikus.“
Ivanas nebuvo svajoklis, neturėjo didelių planų ir nežinojo, ką veikti gyvenime: „Galėjau gerai mokytis, bet nesistengiau, nes nesupratau, kam man to reikia.“ Įstojus į universitetą prasidėjo narkotikų (daugiausia amfetamino) užkurtas pašėlęs naktinis gyvenimas, kupinas ne tik malonių nuotykių. „Kartą buvau patekęs į areštinę, praleidau joje tris dienas. <…> Buvo gėda pasakyti tėvams, kad ten esu, kad jie turi ateiti ir sumokėti už mane užstatą. <…> Šiuo metu net turiu bylą už narkotikų laikymą ir vartojimą. Jei būčiau laiku metęs, tai nebūtų įvykę“, – atvirauja Ivanas.
Mesti narkotikus vaikinas bandė ne kartą. Kartojo, kad rytoj tikrai viskas, bet vos tik galvoje susidėliodavo planas, iš kelio išvesdavo draugai: „Vania, išeik. Einam. Mes jau viską turim.“ Padėtis blogėjo, jis beveik nieko nevalgė, svėrė 60 kilogramų, nes „po stimuliantų nesinori valgyti, jautiesi pavargęs, nuolat norisi miegoti“. Tai tęsėsi iki 22-ojo gimtadienio.
„Prisimenu, kad buvo mano gimtadienis, 22 metai. Atvyko svečiai, atėjo mano krikšto mama. Jie sėdi virtuvėje ir švenčia mano ir mano brolio [dvynio] gimtadienį. O aš kitame kambaryje, svetainėje, neinu pas juos. Aš savo pasaulyje. Transo būsenos. Norėčiau eiti, bet man gėda ir baugu. Man gėda, kad pasakysiu jiems kokią nors nesąmonę. <…> Aš tuomet vis dar tikėjausi, kad atėję svečiai duos man pinigų, o aš nusipirksiu narkotikų, alkoholio ir nueisiu pas draugus. Bet tėvai liepė svečiams nieko man neduoti. <...> Drebėjau lyg sirgčiau. Ir tada, tą akimirką, priėmiau sprendimą kitą dieną pasakyti, jog turiu iš čia išvažiuoti“, – pasakoja Ivanas.
Matau, kad iš draugų, su kuriais bendravau, tas mirė, tas mirė. Galvoju, na, dabar jau nėra kitos išeities. Jei taip dar truputį, galiu baigti kaip jie.
Šiam žingsniui jį pastūmėjo tragiški draugų likimai. „Matau, kad iš draugų, su kuriais bendravau, tas mirė, tas mirė. Galvoju, na, dabar jau nėra kitos išeities. Jei taip dar truputį, galiu baigti kaip jie“, – įsitikinęs Ivanas. Jis suprato, kad vienintelė išeitis išsilaisvinti iš priklausomybės pančių – išvykti iš Kyjivo. Išaušus rytui po gimtadienio jis pranešė šeimai, jog nori išvažiuoti pas mamos brolį į Rytų Ukrainą. Tą patį vakarą jį įsodino į traukinį ir jis pirmą kartą paliko savo namus. Tai buvo pirmas pabėgimas, tik tąkart nuo savęs paties.
Vania apsigyveno Torecko miestelyje, tarp Horlivkos ir Donecko, kur dėdė vystė bitininkystės verslą. Ką tik atvykusiam sūnėnui jis davė krovėjo darbą sandėlyje. Po metų įsitikinęs, kad Ivanas pasiruošęs didesnei atsakomybei, galiausiai prileido prie bityno.
Iš pradžių bitininkystės pasaulis Vaniai didelio susižavėjimo nekėlė. Bitynas buvo įrengtas net už 150 km nuo gyvenamosios vietos – Oskilo kaime, Iziumo rajone, todėl jam tekdavo po kelias savaites praleisti laukuose. Tačiau kaip tik tai ilgainiui pakeitė jo santykį su bitininkyste: „Gyvenau pievose su bitėmis, pajutau kažkokį gamtos teikiamą malonumą ir tai, kad man patinka būti tokiose vietose. Tyla, miškas, ežeras. Pamažu ėmiau domėtis bitininkyste ir bitėmis, man tai ėmė vis labiau patikti.“
Nors pavyko užčiuopti bitininkystės teikiamą džiaugsmą, vaikinas dar nebuvo pasiryžęs susieti savo gyvenimo su šia sritimi. Po dvejų metų pasijutęs geriau jis grįžo į Kyjivą. Ten įsidarbino kurjeriu, vėliau – vadybininku, užbaigė mestas studijas. Tačiau iš galvos bityno išmesti nepavyko, o vėliau iškilo poreikis padėti dėdei – pašlijus sveikatai jis pasikvietė Ivaną sugrįžti.
Ivanas su bitėmis dirbo trejus metus iki 25-erių ir prie jų sugrįžo būdamas 30-ies. Šįkart jis apsistojo arčiau bityno, pačiame Oskilo kaime, ir neplanavo išvažiuoti. „Į Kyjivą per pastaruosius dvejus metus net nebuvau nuvažiavęs. Tėvai tik kartą buvo atvykę į Oskilą manęs aplankyti“, – dalinasi Vania.
Prasidėjus karui Ivano dėdė liko gyventi savame krašte ir bičių verslo nemetė, nors dėl karo iš 300 bičių šeimų išgyveno tik 80. Ivanas paaiškina, kad užklupus karui – žiemos pabaigoje ir pavasario pradžioje – bites dar reikėjo maitinti. Deja, dėl karinių veiksmų (minų, susišaudymų, raketų) pasiekti avilius buvo pavojinga ir bitės mirė iš bado. 2023 m. rugpjūtį dėdė Ivanui pranešė, kad iš likusių 80 avilių vis dėlto pavyko išsukti tris tonas medaus, o pernešus juos į saulėgrąžų lauką jis tikisi gauti dar penkias tonas. Augantį bičių produktyvumą Ivanas aiškina atsigaunančia pievų flora: „Karas – visada didžiulis minusas viskam, bet gyvajai gamtai, bitėms tai pliusas, nes neliko dirbamų laukų – jie užminuoti, ūkininkai pievose nenaudoja pesticidų ir antibiotikų. Dėl to bitės pradėjo mažiau sirgti. Taip pat užaugo daug įvairių lauko gėlių. O medus naudingiausias, ir bitėms geriausias, būtent pievų.“ Matyt, todėl dėl bitininkystės verslo Ivano dėdė yra viltingas ir paskambinęs vis kartoja: „Mes turime uždirbti milijoną dolerių.“
Karas – visada didžiulis minusas viskam, bet gyvajai gamtai, bitėms tai pliusas, nes neliko dirbamų laukų – jie užminuoti, ūkininkai pievose nenaudoja pesticidų ir antibiotikų. Dėl to bitės pradėjo mažiau sirgti. Taip pat užaugo daug įvairių lauko gėlių. O medus naudingiausias, ir bitėms geriausias, būtent pievų.
Tik štai pats Ivanas nėra tikras, ar nori sugrįžti į bityną. Savo dvejonėmis su dėde nesidalija, bijo jį įskaudinti. Be to, atsisveikindamas žadėjo sugrįžti. Tačiau dėdė it nujausdamas jam tuomet atsakė, kad nežinia, ar jie dar susitiks. „Maniau, kad karas greitai baigsis, bet dabar suprantu jo žodžius, nes karas vis dar tęsiasi ir nežinia, kada baigsis“, – sako Ivanas.
Artėjančio karo nuojauta sklandė ore – partneriai, su kuriais dirbo Ivanas ir jo dėdė, pradėjo uždarinėti savo filialus Ukrainoje. „Prisimenu, buvo 6 val. ryto, pabudau, kitame kambaryje dėdė buvo įjungęs televizorių, per žinias rodė, kad Putinas smogė visiems Ukrainos oro uostams“, – pasakoja Vania. Ilgai negalvodamas jis iš Oskilo nuskubėjo į degalinę Iziume, kur jau buvo susidariusi kilometrinė eilė. Aplinkui kalbėjo: „Niekas nevažiuos į Iziumą! Kam to reikia? Bus imami tik didieji miestai.“ Tačiau po poros dienų prasidėjo smarkus apšaudymas ir oro antskrydžiai, o Ukrainos kariai buvo priversti susprogdinti tiltą per Oskilo upę. Galiausiai 2022 m. balandžio pradžioje teritoriją užėmė Rusijos kariuomenė.
Prie Oskilo upės, atviroje vietoje netoli susprogdinto tilto, stovėjo namas, kuriame gyveno Ivanas ir jo dėdė su žmona. Ieškodami saugesnio kampelio jie išsikėlė į nebaigtą statyti giminaičio namą arčiau kaimo centro. Gyvenamojo ploto buvo mažai ir Ivanui darėsi nejauku dalytis ankšta erdve su sutuoktiniais. Jis nutarė išsikelti, bet su dėde matėsi kasdien. Ivaną priglaudė Kosiačenko šeima, kurią jis pažinojo jau kelerius metus: Alina, 20-metė pedagogikos universiteto studentė, jos mama Nataša ir tėvas Viktoras.
Okupuotoje gyvenvietėje buvo sugriauta infrastruktūra, nutrauktas elektros, dujų ir vandens tiekimas. Tuo metu buvo ankstyvas pavasaris. Dar labai šalta. Kosiačenko namuose nebuvo šildymo, nes cirkuliacinis siurblys neveikia be elektros. Be to, name nebuvo rūsio, kuriame būtų galima pasislėpti apšaudymo atveju. Tačiau netoliese stovėjo kaimynų namas, kurio šeimininkai išvyko dar prieš karą. Jame buvo malkinė krosnis, nedidelis kambarys ir rūsys. Bandydami išgyventi, visa Kosiačenko šeima su artimais giminaičiais ir Vania persikėlė į tą namą.
Kiekvieną naktį aidėjo apšaudymai. Miegoti neįmanoma. „Guli lovoje ir bandai užmigti, kol pasigirsta praskrendančio lėktuvo garsas. Bėgame į lauką, žiūrime, kur skrenda, kur šaudo. Pasirodo, virš mūsų skrenda naikintuvai ir leidžia raketas. O raketa iki smūgio vietos, kuri gali būti už 25 kilometrų, nulekia tiesiog per sekundę. Tada įvyksta toks sprogimas, kad pašiurpsta oda, pasirodo oranžinės liepsnos. Panašu į tikrą žemės drebėjimą. Drebėjimas toks stiprus, kad tuose namuose, kuriuose buvo ne plastikiniai, o mediniai langai, dėl vibracijos iškrito stiklai…“
Bėgame į lauką, žiūrime, kur skrenda, kur šaudo. Pasirodo, virš mūsų skrenda naikintuvai ir leidžia raketas. O raketa iki smūgio vietos, kuri gali būti už 25 kilometrų, nulekia tiesiog per sekundę. Tada įvyksta toks sprogimas, kad pašiurpsta oda, pasirodo oranžinės liepsnos.
Vykstant aktyvioms kovoms dauguma gyventojų slėpėsi namų rūsiuose ir ilgai nedrįso išeiti iš slėptuvių. „Nors nuo tiesioginio smūgio į namą net ir rūsys neišgelbės“, – patikslina Ivanas. Nepaisant kasdienės įtampos ir rizikos, Vania nenorėjo visą laiką slėptis tarp keturių sienų. Pradėjo savanoriauti humanitarinės pagalbos centre. Jo užduotis buvo dalyti maistą ir reikalingas prekes po namus bei sudarinėti kaime likusių gyventojų sąrašus. Sunkiu metu, kai niekas neveikė, ši pagalba daugeliui tapo vieninteliu išgyvenimo šaltiniu.
Ivano pažįstamas Sergejus prieš karą Oskilo centre turėjo kelias parduotuves ir didžiulį rūsį. Šis per karą pasitarnavo kaip socializacijos būstinė. Oskilo gyventojai, tarp jų ir Vania, čia kiekvieną vakarą susirinkdavo aptarti situacijos ir pasidalyti informacija.
Vieną tokį vakarą, likus dešimt minučių iki komendanto valandos, Ivanas ir Sergejus grįždami namo sutiko du Rusijos armijos kareivius. Patikrinę jų dokumentus pastarieji sunerimo dėl Ivano gyvenamosios vietos registracijos Kyjive. Įsisodinę Ivaną į automobilį kariai pareikalavo nuvykti į namą, kuriame jis neseniai gyveno su dėde. Įsitikinę, kad Ivanas yra vietinis, visi kartu išėjo iš namo į gatvę. Staiga pasigirdo šūvis.
Kulka įskriejo į Ivano kūną iš nugaros ir pervėrė kiaurai, palikdama didelę žaizdą viršutinėje krūtinės dalyje, po dešiniuoju raktikauliu. Sužeistas vaikinas iš inercijos pašoko į šalį. Šoko būsenos nejautė fizinio skausmo, tik staiga nustojo judėti jo dešinė ranka. Kulka kliudė plautį, todėl darėsi vis sunkiau kvėpuoti, Ivanas pradėjo švokšti. Jo galvoje šmėstelėjo mintis, kad tai galbūt paskutinė jo gyvenimo akimirka. Kas paleido kulką? Ivanas nežino.
Greta buvę kareiviai paniškai šoko į automobilį ir ketino išvažiuoti, bet Ivanas prašė jo nepalikti. Jį nugabeno į apgriautą Iziumo ligoninę. Sveikojoje jos dalyje veikė Rusijos armijos lazaretas, o vietos gyventojams buvo paliktas tik rūsys. Laimei, čia tebedirbo vaikų traumatologas, jis laikinai perėmė chirurgo pareigas. Jam talkino penkios slaugytojos. Rūsyje sąlygos buvo spartietiškos: matėsi tik šiurkštus betonas, smėlis po kojomis ir nuo lubų kabanti vieniša lemputė.
Aš dabar tiesiog susiūsiu tavo žaizdą, jei išgyvensi, vadinasi – gyvensi.
„Aš dabar tiesiog susiūsiu tavo žaizdą, jei išgyvensi, vadinasi – gyvensi“, – išvydęs Ivaną mestelėjo frazę gydytojas. Pirmas dvi dienas po operacijos Ivanas beveik negalėjo judėti, tik gulėjo ant nugaros ir jautė nepakeliamą skausmą. Ligoninėje buvo pilna sužeistųjų, juos lydintys giminaičiai ėmėsi sanitarų vaidmens. Buvo pavasario vidurys, antra balandžio savaitė, temperatūra rūsyje ne aukščiau trijų laipsnių, drėgna, stiprus skersvėjis. Kad kaip nors sušiltų, Ivanas buvo užklotas šešiomis sunkiomis antklodėmis.
Ryšio vietovėje nebuvo, tad nebuvo ir galimybės susisiekti: „Jie [Kosiačenko šeima] nežinojo, kur aš esu. Ir mano tėvai nežinojo, kur aš esu. Ir mano dėdė nežinojo. Visi tikriausiai manė, jog aš jau miręs.“ Laimei, žinia pasklido iš lūpų į lūpas ir vieną dieną jis išgirdo pažįstamą balsą iš kaimo: „Dviračiu atvažiavo Alinos kaimynas, nes sužinojo, kad čia guliu. Alina su mama ir tėčiu niekur nebėgo. Jie tiesiog sėdėjo vietoje ir bijojo išeiti iš namų.“ Rūsio ligoninėje Ivanas praleido 20 dienų, paskui sugrįžo pas Kosiačenko šeimą.
Po sužalojimo dešinė Ivano ranka liko beveik nejudri: jis negalėjo jos pakelti, suspausti kumščio, suimti daiktų. Tuo metu vienintelis jo džiaugsmas buvo žvejyba: „Nuėjęs žvejoti pagaudavau krūvą karosų ir grįždavau namo laimingas. Aš, tarytum maitintojas, parnešu penkis kilogramus žuvies – kepkite ją arba vytinkite. <...> Tada pamiršdavau apie savo rankos traumą.“
Galimybės gydytis Oskile ir Iziume nebebuvo. Išvykti iš okupuotos teritorijos į Ukrainos valdomą dalį neleidžiama. Sunerimęs dėl sveikatos ir bijodamas likti su negalia Ivanas ėmė svarstyti apie reabilitaciją Rusijoje. Kol Vania gulėjo ligoninėje, girdėjo, kad žmonės viliojami važiuoti į Rusijos „filtravimo stovyklas“, kur jiems žadama suteikti gyvenamąją vietą, darbą ir galimybę keliauti po Europą. Tačiau iš tiesų iš ukrainiečių atimami Ukrainos pasai ir penkerius metus neleidžiama išvykti iš Rusijos. Vis dėlto ši perspektyva Ivaną tada gąsdino mažiau nei potenciali negalia.
Jį priglaudusi Kosiačenko šeima irgi vis dažniau užsimindavo, kad nori išvykti, nes pavargo slėptis. Anksčiau bėgti jie nesiryžo tikėdamiesi, kad karas greitai pasibaigs. Be to, buvo skaudu palikti viską, ką sunkiu darbu susikūrė. Vis tik labai netikėtai karo išsekintas Viktoras Kosiačenko sujudo ieškoti, kas galėtų jo šeimą nugabenti į Lietuvą, kur gyveno giminaitė.
Paieškoms prireikė vos vienos dienos. Buvo suplanuota išvykti jau ateinančią dieną, penktą valandą ryto. Iš Oskilo į Lietuvą per Rusiją ir Latviją turėjo išvažiuoti Alina, Viktoras, Nataša ir jos mama Liuda. Daugiau laisvų vietų nebuvo – penktas vairuotojas. Šeima skubiai rinkosi būtiniausius daiktus, iš telefonų trynė duomenis. Tuo metu Ivanas išėjo žvejoti galvodamas: „Jie išvažiuos, o aš persikelsiu atgal į savo namus. <…> Pasiliksiu dar savaitę, o paskui kaip nors savarankiškai iš čia ištrūksiu.“
Vania, močiutė nevažiuoja. Automobilyje yra vieta, jei nori, važiuok su mumis.
Staiga planai pasikeitė: „Vakare grįžtu iš žvejybos, o jie sako: „Vania, močiutė nevažiuoja. Automobilyje yra vieta, jei nori, važiuok su mumis.“ Pagalvojau, reikia važiuoti.“
Kaip ir planuota, mašina link Rusijos sienos pajudėjo penktą valandą ryto ir ją pasiekė devintą valandą. Visi keturi asmenys buvo patikrinti pagal naująją Rusijos tvarką: paimti pirštų atspaudai, nuskaityta akies rainelė, peržiūrėtos telefonų nuotraukų galerijos, perskaityti susirašinėjimai, patikrintos tatuiruotės. Kiekvienas atskirai buvo apklaustas, siekiant išsiaiškinti sąsajas su Ukrainos kariais ir bendrą požiūrį į karą. Vanią į kampą įspraudė klausimas, ar Rusija išlaisvino, ar okupavo Ukrainą: „Tada bijojau, kad jei pasakysiu, jog okupavo, mane laikys išdaviku ir išveš į tardymą arba į kalėjimą. Ir aš tada pasakiau, kad išlaisvino.“
Praėję žeminančią patikrinimo procedūrą jie čia pat susirado, kas nuveš iki Latvijos sienos. Pavežėjai specialiai būriavosi pasienyje ir siūlė savo paslaugas karo pabėgėliams, pasiryžusiems bet kokia kaina ištrūkti į Europą. Ivanui ir Kosiačenko šeimai už kelionę teko pakloti apie 1400 dolerių.
Dar po 18 valandų jie galų gale atsisveikino su Rusija – jų pasuose be papildomų klausimų buvo padėti išvykimą liudijantys antspaudai. Kirtusi Latvijos sieną grupelė suprato, kad iki šiol nesusisiekė su giminaite Lietuvoje. Laimei, Ivano telefonas prisijungė prie bevielio interneto ir pavyko paskambinti į Lietuvą. Pagaliau vidurnaktį iš liepos 15-osios į 16-ąją ketveriukė pasiekė Visaginą. Išalkę ir pavargę jie krito į lovas ir pirmą kartą per šešis mėnesius užmigo tyloje.
Pirminė Ivano motyvacija užimti atsilaisvinusią vietą automobilyje ir vykti į Lietuvą – nejudrios rankos gydymas. Taigi jau trečią dieną Visagine jis kreipėsi pagalbos į vietos polikliniką. Ivanas buvo įsitikinęs, kad jam reikalinga neurochirurginė operacija, tačiau po kelių specialistų konsultacijų jam buvo diagnozuotas peties pleksitas ir gydytojai vienbalsiai pareiškė, kad atkurti rankos mobilumą padės reabilitacija.
Vaikinui buvo pasiūlytos kelios vietos ir jis nutarė visų pirma išbandyti Vilnių. Dvi reabilitacijos savaites sostinėje Ivanas prisimena kaip įdomų iššūkį: „Kiekvieną dieną bėgdavau į pirmą traukinį, kad jau 8.40 val. būčiau ligoninėje Vilniuje. Reabilitacija trukdavo apie penkias valandas. <...> Miestas man buvo naujas, nepažįstamas, todėl visą laiką nuo reabilitacijos pabaigos iki paskutinio traukinio į Visaginą kažkur vaikščiojau, tyrinėjau šį miestą. Buvo labai sunku, nes trūkdavo miego. <...> Išgirdę, kad į Vilnių važinėju iš Visagino, visi stebėjosi, kokia tokios reabilitacijos prasmė, juk kokybiškai reabilitacijai reikia labai gerai pailsėti, kad organizmas atsinaujintų.“
Vieno reabilitacijos kurso Ivano rankai neužteko, tad papildomą kursą jis praėjo arčiau laikinųjų namų – iš pradžių Zarasuose ir galiausiai Visagine: „Čia tau skiria daug dėmesio. Matai, kad jie dirba su tavimi, nori tau padėti. Jei Vilniuje masažą darydavo penkias minutes, tai čia – pusvalandį.“ Tačiau vien reabilitacija, specialistų teigimu, Ivano atveju negalima apsiriboti. Būtina dirbti savarankiškai – į kasdienybę integruoti aktyvią fizinę veiklą.
Tikėdamas, kad gali visiškai pasveikti, Ivanas prisiėmė atsakomybę už savo sveikatą ir nutarė išspausti iš sporto kuo daugiau: „Įtikinėjau save tapti sveiku žmogumi – mankštintis.“ Pirmas žingsnis – plaukimas. Vania tapo bene atpažįstamiausiu Visagino sporto centro plaukiku. Kiekvieną dieną po vieną valandą ryte ir vakare jį buvo galima išvysti baseino takeliuose. Ir taip septynis mėnesius. Žiemą jis pirmą kartą gyvenime stojo ant slidžių ir visą sezoną kasdien po dvi valandas savarankiškai mokėsi slidinėti laisvu stiliumi.
Per pažįstamus Ivanas susipažino su masažuotoja Ana Kostenko. Jo diagnozę ji priėmė kaip asmeninį profesinį iššūkį ir pasiūlė visiškai nemokamus užsiėmimus. Taigi tris mėnesius Vania beveik kasdien po kelias valandas vaikščiojo reabilitacinio masažo. Neatlygintinai su juo dirbo dar vienas masažuotojas, Sergejus Berkut, į Visaginą atvykęs iš Ukrainos taip pat dėl karo. Matydamas, kad daugiau niekuo negali padėti, Sergejus patarė užsirašyti į drakono valčių irklavimo treniruotes. Irkluoti iš pradžių buvo itin sunku, tačiau netrukus Ivanas buvo pakviestas dalyvauti savo pirmosiose drakono valčių varžybose. Ši sporto šaka Vaniai atvėrė neregėtus Lietuvos ir Lenkijos kampelius, o rudenį jis pirmą kartą gyvenime išvyko į Italiją. Ravenos mieste vyko tarptautinis drakono valčių irklavimo turnyras, kuriame, be Lietuvos komandos su Vania, dalyvavo kelios komandos iš Ukrainos ir jo gimtojo Kyjivo.
Dar Vania išbandė bėgimą, pilatesą, jogą, šokinėjimą ant batutų, jėgos treniruotes. O kartą atsidūrė net strip plastikos treniruotėje: „Ateinu, o ten jaunos merginos, jas moko striptizo plastikos. <...> Aš vienintelis vaikinas, joms buvo nelabai patogu. O man, žinoma, buvo komfortiška. <...> Savaitę laukiau užsiėmimų, maniau, kad suksiuosi tarp merginų. Bet paskambino mokytoja ir sako: „Vania, aš tau nesakiau, bet visos merginos prieš. Šiandien gal neateik. Kai bus vaikinų grupė, aš tau pranešiu.“ Bet grupė taip ir nesusirinko“, – juokiasi Ivanas.
Atsikeliu ryte, bėgioju, plaukioju, mankštinuosi, paskui galiu eiti į mišką penkias valandas rinkti grybų, grįžtu iš miško, irkluoju, o vakare negaliu užmigti, nes toks energijos antplūdis, kad tiesiog nėra kur jos dėti. Naktį dar knygą paskaitau.
Vania atkreipė dėmesį, kad pakeitęs gyvenimo būdą ir mitybos įpročius tapo daug energingesnis: „Atsikeliu ryte, bėgioju, plaukioju, mankštinuosi, paskui galiu eiti į mišką penkias valandas rinkti grybų, grįžtu iš miško, irkluoju, o vakare negaliu užmigti, nes toks energijos antplūdis, kad tiesiog nėra kur jos dėti. Naktį dar knygą paskaitau.“
Vania nenustygsta vietoje ir jį jau galima vadinti sportoholiku. Galbūt būtent kulkos sužeidimas parodė Ivano nepalaužiamą dvasią, discipliną ir milžinišką valios sutelktumą, būdingą tikriems sportininkams.
Kaip ir sportą, Visagine Ivanas atrado kultūrinį gyvenimą, nors iki tol ši sritis jam buvo svetima. „Kai buvau vaikas, niekada neidavome į centrą vieni. Kartais tėvai mus nusivesdavo į cirką ar parodyti Kyjivo centrą Chreščatiką. Tai būdavo kartą per metus. Jie visą laiką dirbo, turėjo savų rūpesčių, – prisimena Ivanas ir priduria, kad nejautė ir poreikio atrasti ką nors naujo. – Tikriausiai jau nuo gimimo žmogus turi turėti tokį norą arba jį reikia įskiepyti, kol vaikas mažas. O mano tėvai šį momentą praleido, beveik niekur mūsų nesivedė.“
Savarankiškai kultūros renginiuose Ukrainoje Ivanas nesilankydavo, nes manė, kad tai skirta „kažkokiems supertalentingiems žmonėms“. Taigi Lietuvoje jis pirmą kartą gyvai išvydo baletą, operą, įvairaus žanro spektaklius, šiuolaikinio cirko pasirodymus, šokio performansus, parodas. „Supratau, kad tai labai lavina ir įdomu. <...> Tai ir yra gyvenimas. Tokios mažos akimirkos sukuria linksmą ir visavertį gyvenimą. Reikia dažniau prasiblaškyti“, – dabar įsitikinęs Ivanas.
Ivanui būdingas vaikiškas smalsumas, atvirumas naujoms patirtims. Jis nesuvaržytas jokių lūkesčių ir su dideliu malonumu neria į nepažįstamus vandenis. Ar jis galėjo pagalvoti, kad jo gyvenime atsiras šiuolaikinis šokis? Neturėdamas šokio patirties (žinoma, išskyrus diskotekas) Ivanas išdrįso prisijungti prie kelis mėnesius trukusių seminarų su choreografu iš Ukrainos Antonu Ovčinikovu. Dar daugiau, jis tapo performanso „Mano monumentas“ miesto turguje dalyviu.
Šokio nuotykis drauge su naujomis gyvenimo aplinkybėmis paskatino Ivaną atsiverti, nesidrovėti ir laisviau bendrauti. Jis teigia, kad iki atvykimo į Lietuvą buvo labai uždaro būdo ir susikaustęs: „Pavyzdžiui, sėdėdavau prie stalo su krūva žmonių. Galėdavau prasėdėti su jais dvi valandas ir nepratarti nė žodžio iš baimės ką nors pasakyti. <...> Galiausiai visi mane pažįsta kaip tylų, ramų žmogų. <...> Visas mintis laikydavau savyje.“ Nepažįstama aplinka jį išlaisvino iš šio įvaizdžio. Dabar jis rodo iniciatyvą, nesikuklindamas bendrauja su naujais žmonėmis. „Čia atradau daug gerų žmonių, naujų draugų, iš kurių galiu pasimokyti ir ko nors paklausti, ieškoti patarimo. <...> Nauji draugai turi naują požiūrį į gyvenimą. Jie gali įtraukti [į naują veiklą]“, – džiaugiasi Ivanas.
Pamažu Ivano socialinis ratas plečiasi ir jam vis sunkiau likti nepastebėtam. „Anksčiau nuo namų iki ežero nueiti nieko nesutikęs, nes nieko nepažinojau. Dabar nėra dienos, kad ko nors nesusitikčiau“, – šypsosi Ivanas. Naujų pažįstamų gretose – kiti prieglobstį nuo karo radę ukrainiečiai, sutikti Ukrainai skirtuose renginiuose ir lietuvių kalbos kursuose. Paklaustas, ar dažnai jie kalbasi apie karą, Ivanas tikina: „Apie karą girdžiu tik namuose. Alina ir Nataša įnikusios į žinias. Su pabėgėliais iš Ukrainos niekada nesikalbame apie karą. Kuriam laikui jį pamirštame. [Kalbamės] apie bendrus interesus arba kasdienes juokingas istorijas. Arba planus, kas ką darys. Bet apie karą neužsimename. Visi supranta, kad tai nieko gero neatneš. Tik apims liūdesys.“
Kad ir koks spalvingas būtų neplanuotas naujas gyvenimo tarpsnis, apie karą Ivanas nepamiršta. Tankiai veiklomis užpildyta vaikino dienotvarkė yra būdas išvengti slogių minčių. Juk karo siaubiamoje gimtinėje likę jo artimieji – juos Ivanas svajoja pasiimti ir kartu su jais keliauti. Ten liko jo prisiminimai – fotografijos bei vaizdo įrašai, įamžinę brangias akimirkas ir žmones, močiutę. Nepasilikęs kariauti Ivanas jaučia kaltę ir kartu baimę: „Aš ne tiek bijau kovoti, kiek bijau prarasti gyvybę. <...> Žinoma, noriu eiti ir ginti savo šalį, bet kartu nenoriu prarasti gyvybės. Vienintelis dalykas, kurį dabar galiu padaryti, tai paaukoti pinigų.“
Jei dabar turėčiau išvykti, būtų skaudu, nes pripratau prie šios vietos.
Ivano ateitis neaiški, nes nežinia, kada baigsis karas. Tačiau net ir pasibaigus karui, jis kaip ir anksčiau nežino, ką norėtų veikti, kurį kelią pasirinkti. Jo galvoje sukasi keli scenarijai. Pirma, jis galėtų sugrįžti pas dėdę į bityną Oskile. Antra, vykti pas šeimą į Kyjivą ir kurti stabilų gyvenimą ten, papildydamas jį sportu ir kitais Lietuvoje atrastais pomėgiais. Dar vienas kelias – Kanada. Šį kelią perša pažįstami iš Lenkijos, bet pats Ivanas nedega dideliu noru, nors vizą jau gavo. O gal likti Visagine? Šiuo metu jis dirba gyvūnų prieglaudoje, nuosekliai sportuoja, o iki pilnos laimės, šmaikštauja Ivanas, trūksta tik vestuvių, bet neaišku su kuo. Jis prisipažįsta dabar esantis komforto zonoje: „Žinau, kur viskas yra, į ką kreiptis. <...> Jei dabar turėčiau išvykti, būtų skaudu, nes pripratau prie šios vietos.“
Kol Ivanui nebūtina rinktis, jis išnaudoja šį laiką iš lėto mėgautis kiekviena diena, kad pro akis nepastebėta nepralėktų nė viena akimirka. Iki karo, lemtingos kulkos ir atsilaisvinusios vietos į Lietuvą vykstančiame automobilyje Ivano gyvenimas buvo praradęs skonį. Atsidūręs ribinėje situacijoje jis netikėtai atrado nepatirtus gyvenimo poskonius ir patį save.
