Situacija vietose: Baltarusija

Länderspezifische Situation: Belarus | Going Public | Foto: Margarita Repečkienė
Länderspezifische Situation: Belarus | Going Public | Foto: Margarita Repečkienė
Minskas buvo beveik visiškai sugriautas XX a. viduryje ir vėliau pilnai atstatytas. Šiandien miesto centras ir jo plačios gatvės bei aikštės, Stalino ampyro stiliaus pastatai, didžiuliai rūmai ir iš pagrindų atstatyti seni namai atrodo kaip komunistinė utopija (Arturo Klinovo „Saulės miesto“ koncepcija). Miestas tebėra rekonstruojamas; seni pastatai, tarp kurių – kultūros ir istorijos paminklai, yra griaunami, kad būtų vėl prikelti iš numirusių (baltarusiška rekonstrukcijos patirtis) arba pakeisti kitais. Kolektyvinės atminties erdvių praktiškai nelieka. Vietos, susijusios su kolektyvinės atminties sluoksniais ir miesto gyventojų prisiminimų koncentracija neatpažįstamai keičiasi, o gatvės, net ir pačios svarbiausios – pervadinamos. Tik sovietinės praeities pėdsakai nėra pasmerkti užmarščiai; priešingai, jie išlieka geidžiami ir yra įtraukiami į Pergalės dienos paradų ir kitų miesto viešąją erdvę užpildančių nacionalinių švenčių scenografiją.

Miesto viešoji erdvė yra struktūruojama valdžios praktikų ir diskursų. Viešumoje gali vykti tik tai, kas yra „oficialu“ – paradai, nacionalinės šventės, koncertai, mugės, turgūs ir kiti įvykiai, kurie dažniausiai yra pramoginio pobūdžio ir palankūs ideologijai. Viešoji erdvė yra pilna televizijos ekranų, be paliovos transliuojančių oficialias žinias, muzikinius vaizdo klipus ir reklamas, bei socialinės reklamos plakatų, kuriuose puikuojasi akivaizdžiai teigiamų socialinių tipažų portretai ir šūkiai „Už Baltarusiją!“, „Baltarusija liaudžiai“, „Mes baltarusiai“, „Už herojišką Baltarusiją“. Neoficialūs reiškiniai negali egzistuoti viešumoje ir faktiškai pripažįstami neteisėtais. Po 2010 ir 2011 m. įvykusių taikių demonstracijų (pavyzdžiui, tyliųjų protestų), nesankcionuoti žmonių (daugiau nei 3) susirinkimai ar bet kokia „organizuoto veikimo ar neveikimo, kurio tikslas yra išreikšti nuomonę“ forma laikomi neteisėtais ir užtraukia baudą ar kelias paras arešto. Valdžios atstovai randa daugybę būdų užkirsti kelią neoficialioms akcijoms, užimdami miesto viešąją erdvę koncertais, kuriuose verčiami dalyvauti patriotinių organizacijų nariai, arba fiziškai užpildydami ją užtvarais ar gatvių laistymo mašinomis (kurios laisto gatves net lyjant lietui).

Tokiame kontekste galima įsivaizduoti bent kelias menines strategijas, kurios įgalintų neoficialų pasisakymą viešoje miesto erdvėje. Pavyzdžiui, paprasti veiksmai, sporadiškai rengiami skirtinguose mesto kampeliuose, meninės praktikos, vykstančios „tarpinėse“ erdvėse tarp viešųjų ir privačiųjų zonų (kiemuose, neapšviestose miegamųjų rajonų gatvėse, laiptinėse), arba praktikos, imituojančios / pašiepiančios valdžios veiksmus, savotiška mimikrija, suvokiama kaip „nekalta“, bet iš tiesų paverčianti pačią oficialaus pasisakymo struktūrą pajuokos objektu (pavyzdžiui, menininkės Marinos Napruškinos pasivaikščiojimas miesto gatvėmis su Lukašenkos portretu). Pagrindinis tokių veiksmų tikslas – suteikti neoficialiam pasisakymui galimybę įvykti viešai. Šiame kontekste habermasiškoji viešosios erdvės samprata tampa neparanki (beje, būtent šio mąstytojo idėjos yra paplitusios baltarusių intelektualų tarpe), nes susitarimas, pasiektas racionalios komunikacijos būdu, Baltarusijoje vargu ar įmanomas. Čia būtų pravartu pasitelkti Habermasą kritikuojančios Chantal Mouffe teoriją, traktuojančią viešąją erdvę kaip dinamišką agonistinę galimo įvairių „hegemoninių politinių projektų“ susidūrimo erdvę, nesuteikiančią tolimesnio šių projektų sutaikymo galimybės. Idealiu atveju Minsko viešoji erdvė ar, veikiau, viešosios erdvės galėtų tapti pasisakymo vietomis, kuriose vyktų neišsprendžiami skirtingų pasisakymų konfliktai. Šiuo atveju svarbu ne vien įsivaizduoti idealias sąlygas, bet ir užtikrinti galimybę visiems pasisakyti ir būti išgirstiems, ypač nedisponuojantiems valdžia ar galia. Meninis pasisakymas viešojoje Minsko erdvėje nepaprastai svarbus ir todėl, kad pats jo egzistavimo faktas kuria (Saskijos Sassen žodžiais) „kuklią politinę intervencijos erdvę“. Toks pasisakymas, net ir spontaniškas, trumpalaikis ir beveik nepastebimas, grąžina į viešąją erdvę pasisakymo galimybę ir užtikrina pačią viešo pasisakymo galimybę. Kuomet vien buvimas (ypač masinis) viešojoje erdvėje yra neteisėtas, o bet koks pasisakymas joje yra draudžiamas nepriklausomai nuo jo faktinio turinio ir net pastarojo nebuvimo atveju (tylos aktas), ši problema tampa itin aktuali.
Aliona Gloukhova
Nuorodos šia tema