Praeities politika

Požiūris į socialistinę praeitį - Slovėnija

© Goethe-Institut Ljubljana / Hendrik KloningerSlovėnijos požiūris į socialistinę praeitį labai sudėtingas, kadangi 10-ojo deš. pradžioje čia vyko ir pertvarka, ir išsivadavimo procesas. Visuomenei taip ir nepavyko, išskyrus kai kurias išimtis, atsiriboti nuo buvusio režimo – titoizmo.

Nuo titoizmo iki DEMOS koalicijos

Bandant kritiškai įvertinti buvusį Slovėnijos socialistinį režimą, iškyla problemų, kurių pagrindinė priežastis – sąlyginis režimo savitumas. Kai kurie šiuolaikiniai istorikai, nevaržomi ideologijos, buvusį režimą vertina kaip ypatingą komunizmo atmainą – vadinamąjį titoizmą. Svarbiausiais bruožais jis primena leninizmo modelį, pagal kurį didžiausias vaidmuo skiriamas monolitinei marksizmo ideologijai, neatsisakant nedemokratiškos vienpartinės sistemos, kadrinės partijos centralizmo ir politinio voliuntarizmo. Tačiau tuo pat metu pripažįstama, kad režimas suteikė žmonėms daugiau laisvės privačiame gyvenime ir sukūrė aukštesnį gyvenimo standartą – komunistiniam sovietinio bloko režimui tai nebuvo būdinga. Be to, Josipo Brozo-Tito valstybė nuo 1965 m. laikėsi atvirumo politikos bendraudama su demokratinėmis Vakarų šalimis ir reguliuodama asmenų judėjimą.

Kiti istorikai buvusį režimą bando pavaizduoti tik kaip ypatingą socialistinį kelią, kuris neturėjo nieko bendra su sovietiniu 1945–1950 m. komunizmu, kadangi niekada nevadino savęs „komunistiniu“. Jie labiau linkę pabrėžti demokratinį režimo pobūdį, gerokai švelnesnes represijas, galutinai išnykusias paskutiniais dešimtmečiais, bei didžiulį socialinį teisingumą ir saugumą.

Antroji priežastis – demokratinės kaitos procesas, susijęs su Slovėnijos išsivadavimu ir nepriklausomos valstybės sukūrimu 1991 m. Tuo metu buvusio komunistinio režimo pasekėjai bei kai kurie jo funkcionieriai šiek tiek bendradarbiavo su naujomis demokratinėmis politinėmis partijomis, nors ir neturėjo valdžios galių. Taip jiems pavyko išsaugoti tvirtesnes pozicijas politikoje, ekonomikoje, kultūroje ir moksle – priešingai nei kitose valstybėse, kurios jėga vadavosi iš komunizmo.

Trečioji priežastis – naujoji alternatyvi koalicija DEMOS (Demokratična opozicija Slovenije – liet. Demokratinė Slovėnijos opozicija), 1990 m. balandį laimėjusi pirmuosius demokratinius rinkimus ir akivaizdžiai išsiskyrusi iš kitų demokratiškumu. 1989 m. gruodį savo programoje DEMOS rašė, kad visomis išgalėmis sieksianti taikaus perėjimo iš totalitarinės santvarkos į demokratinę visuomenę. Tokį įsipareigojimą ji prisiimanti, laikydamasi savo moralinių principų bei atsižvelgdama į kruvinas revoliucijos aukas ir kitas jos pasekmes. Todėl savo poziciją DEMOS koalicija grįsianti ne opoziciniu revanšizmu, o dėsianti pastangas, kad būtų atskleista visa tiesa apie praeitį ir ištaisyta neteisybė, kurią dar galima ištaisyti. Šiuo atžvilgiu ji reikalausianti visuotinai įteisinti tų mirusių asmenų atminimą, iš kurių tokia teisė buvo atimta, ir reabilituoti tuos, kurie buvo neteisingai nuteisti. Ji parengsianti denacionalizavimo programą, reikalausianti objektyviau rašyti istoriją bei deideologizuoti vadovėlius ir sieksianti, kad bažnyčia imtųsi labdaringos veiklos. Be to, koalicija dėsianti pastangas, kad vyktų nacionalinis susitaikymo procesas – moralinis apsivalymas bendros Slovėnijos ateities labui.

Nesėkmingi bandymai atsiriboti nuo komunistinio režimo

Tokiai be galo demokratiškai ir "nerevanšistinei" pozicijai DEMOS vadovybė liko ištikima visą koalicijos gyvavimo laiką 1990–1991 m., todėl Slovėnijos istorijoje jai priskiriamas svarbus moralinis ir politinis vaidmuo. DEMOS koalicija nepriėmė jokių liustracijos įstatymų, taigi – priešingai nei kitose pereinamojo laikotarpio šalyse – Slovėnijoje nė vienam aukštam partijos funkcionieriui neteko pasitraukti iš pareigų politikos ar verslo struktūrose. Postus išsaugojo netgi aršiausi marksistai-komunistai, dirbę mokslo ir kultūros institucijose.

Būtent čia ir slypi viena iš priežasčių, kodėl bandymai atsiriboti nuo buvusios nedemokratinės ir net totalitarinės sistemos bei ją pasmerkti buvo nesėkmingi. Yra ir dar viena priežastis, apsunkinusi atsiribojimo procesą: formalią valdžią iš tikrųjų turėjo partijos, susikūrusios buvusio režimo nomenklatūros pagrindu ir pirmuosiuose demokratiniuose rinkimuose iškart gavusios 46 % mandatų iš trejų rūmų susidedančiame Slovėnijos parlamente.

DEMOS koalicija, kuriai priklausė liberalai, krikščionys-demokratai, valstiečių partija, naujai susikūrę socialdemokratai ir žalieji, pati pasiūlė bendradarbiauti senosios nomenklatūros pagrindu susiformavusioms partijoms, pripažindama jų teisėtumą, įgytą demokratinių rinkimų metu. Naujoji demokratinė politinė valdžia stengėsi visas partijas, senosios nomenklatūros įpėdines, suburti bendram projektui – sukurti savarankišką nacionalinę Slovėnijos valstybę.

1990 m. vasaros pradžioje toje pačioje aikštėje, kur 1945 m. gegužę ir birželį buvo nužudyta daug komunistinio režimo priešininkų, įvyko jiems atminti skirtas renginys, kurio metu demokratiškai išrinktas Slovėnijos Prezidentas Milanas Kučanas, anksčiau ėjęs Slovėnijos komunistų sąjungos pirmininko pareigas, ir Liublianos arkivyskupas Alojzijus Šuštaras, kaip daugumos nuo komunistinės revoliucijos nukentėjusių krikščionių atstovas, simboliškai paspaudė vienas kitam ranką. Slovėnų tauta labai džiaugėsi tokiu susitaikymo gestu ir laukė tolesnių konkrečių žingsnių, kuriais būtų siekiama atsiriboti nuo komunistinio režimo ir ištaisyti jo padarytas neteisybes.

Tačiau ketinimai grąžinti konfiskuotą turtą ir išmokėti materialinę kompensaciją už komunistinio teroro sukeltas kančias – turtiniu požiūriu tai būtų reiškę jėgų persiskirstymą visuomenėje – sulaukė senosios nomenklatūros partijų pasipriešinimo. Jos nepritarė visuotiniam buvusio komunistinio režimo pasmerkimui, pabrėždamos jo savitumą Slovėnijoje – esą, jis nebuvęs toks represyvus, nedemokratiškas ir totalitarinis kaip kitose Rytų Europos šalyse.

Tokia pozicija smarkiai supykdė valdančiąją DEMOS koaliciją ir sukėlė nedemokratiškai audringą kai kurių jos narių reakciją senosios nomenklatūros įpėdinių atžvilgiu. Tuo tarpu DEMOS lyderiai, įskaitant pirmininką dr. Jože Pučniką, laikėsi labai taikiai, ragindami komunistinės nomenklatūros įpėdinius tik parodyti simbolinį atsiribojimo gestą ir pasmerkti komunistinį režimą.

Nacionalinė nepriklausomybė ir valdžių kaita

© Goethe-Institut Ljubljana / Hendrik Kloninger1990 m. pabaigoje politinius DEMOS koalicijos ir nomenklatūrininkų partijų nesutarimus pakeitė bendros pastangos dėl Slovėnijos valstybės nepriklausomybės. Abi stovyklos dirbo išvien ruošdamosi 1990 m. gruodžio 23 d. referendumui, kuriame 88 % balso teisę turinčių piliečių pasisakė už tai, kad Slovėnija per 6 mėnesius būtų paskelbta savarankiška ir nepriklausoma valstybe.

Šis bendradarbiavimas, kaip paaiškėjo, atnešė nepaprastai daug naudos. Buvo sudarytos sąlygos 1991 m. birželio 25 d. paskelbti nepriklausomybę ir laimėti gynybinį karą prieš Jugoslavijos Vyriausybės ir kariuomenės agresiją.

Slovėnija, 1991 m. vasarą sėkmingai apgynusi savo nepriklausomybę, jau rudenį sulaukė pripažinimo tarptautiniu mastu. Tačiau tuo metu pačioje DEMOS koalicijoje prasidėjo nesutarimai dėl visuomeninio turto privatizavimo įstatymo, dėl bažnyčios vaidmens visuomenėje, dėl konstitucijos priėmimo ir dėl naujo rinkimų įstatymo. Senas ginčas tarp katalikų ir materialistinių bei laisvamaniškų pažiūrų besilaikančių liberalų suliepsnojo iš naujo. 1991 m. pabaigoje DEMOS koalicija buvo paleista, nors jos sudaryta vyriausybė išsilaikė iki 1992 m. gegužės.

Prasidėjo trumpas pereinamasis laikotarpis, kurio metu kelios buvusios DEMOS partijos ir nomenklatūrinės partijos sudarė dr. Janezo Drnovšeko vadovaujamą vyriausybę. Lyderio vaidmenį perėmė dr. J. Drnovšeko liberalų-demokratų partija (LDS), susikūrusi buvusios socialistinio jaunimo sąjungos pagrindu. Nepaisant liberalios-demokratinės pakraipos, ši partija dar turėjo ryškių ideologinių ir politinių marksizmo bei komjaunimo bruožų. Be to, ji elgėsi labai hegemoniškai, stengdamasi kaip įmanydama nuslopinti savo koalicijos partnerių ir buvusių DEMOS partijų įtaką. Vyriausybėje ir parlamente ją rėmė vyresnieji partiečiai, Demokratinio atsinaujinimo partija (SDP, kitaip tariant, atnaujintoji Komunistų sąjunga).

Kituose rinkimuose, kurie vyko 1992 m. gruodį jau pagal naują Konstituciją ir naują rinkimų įstatymą, sėkmė lydėjo senosios nomenklatūros pagrindu susikūrusias partijas. Rinkimus laimėjo LDS, surinkusi 23 % balsų. Ji sudarė koaliciją su trečią vietą užėmusia partija, t. y. su 14,3 % balsų gavusiais atsinaujinusiais komunistais, pasivadinusiais Jungtiniu socialdemokratų sąrašu (ZLSD), taip sukurdama tvirtą pamatą naujai, visiškai kitos pakraipos vyriausybei. DEMOS partijos patyrė triuškinamą pralaimėjimą, išskyrus krikščionis-demokratus, kurie surinko 15 % balsų. Dr. J. Drnovšekas pasirinko protingą taktiką, priimdamas juos į savo vyriausybę ir taip visiškai neutralizuodamas. Buvo akivaizdu, kad tolesnių žingsnių, siekiant atsiriboti nuo buvusio komunistinio režimo ir jį pasmerkti, daugiau nebebus.

Užduotis opozicijai ir bažnyčiai?

Atsiriboti nuo komunistinės revoliucijos ir komunistinio pokario režimo bei kritiškai juos įvertinti buvo ypač svarbu mažesnėms opozicinėms partijoms, tiesa, neturėjusioms didesnės įtakos, bei nedidelei grupei mokslo ir kultūros ekspertų, istorikų ir filosofų. Senąjį režimą pasmerkė ir katalikų bažnyčia. Reikšmingą žingsnį pasmerkiant revoliuciją ir skatinant nacionalinį susitaikymą per 1996–2000 m. kadenciją pabandė žengti ir Valstybės Susirinkimo pirmininkas Janezas Podobnikas, priklausęs Liaudies partijai, kuri pabrėždavo savo palankumą krikščioniškajai-socialinei pakraipai. Po kelis mėnesius trukusių sunkių derybų 1998 m. rugsėjį jo parengtą atitinkamą deklaraciją parėmė dauguma Valstybės Taryboje atstovaujamų partijų. Šiam pasiūlymui pritarė ir naujasis atsinaujinusių komunistų pirmininkas Borutas Pahoras. Tačiau prieš pasisakė šios partijos vadovybė ir dalis LDS partijos. Valstybės Susirinkime buvo surengtas nemažos grupės mokslo ir kultūros ekspertų bei istorikų susitikimas. Dauguma dalyvavusiųjų dėl ideologinių motyvų ryžtingai pasisakė prieš deklaracijas, gindami senąjį komunistinį vertinimą, esą, nacionalinio išsivadavimo kovų (NOB) metu Slovėnijoje ir Jugoslavijoje nevyko socialistinė revoliucija, ir pabrėždami, kad komunizmas buvo pažangus išsivaduojamasis judėjimas.

Deklaracijas parėmusius balsus buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Paaiškėjo, kokią įtaką vis dar turi komunistinės sistemos ideologijos liekanos, buvo akivaizdu, kad žmonės, jaučiantys moralinį ir materialinį palankumą šiai sistemai, padarys viską, stengdamiesi išsaugoti senąjį jos vaizdą. Tokį požiūrį palaikė netgi dauguma Slovėnijos žiniasklaidos priemonių, todėl naujas kritiškas komunistinio režimo vertinimas labai sunkiai skynėsi kelią Slovėnijoje. Dalies opozicijos (DEMOS įpėdinių) iniciatyva deramai perlaidoti karo ir revoliucijos aukų palaikus ir pastatyti jiems paminklus sulaukė atkaklaus Valstybės Tarybos pasipriešinimo.

Naujos iniciatyvos

© Goethe-Institut Ljubljana / Hendrik Kloninger2004 m. rudenį reikšmingą indėlį, pateikiant kritinį komunistinės revoliucijos ir komunistinio pokario režimo vertinimą, įnešė Slovėnijos mokslininkai. Keletas istorikų, teisininkų ir filosofų savo iniciatyva surengė šių trijų mokslo šakų simpoziumą tema "Karo ir revoliucijos aukos". Renginys vyko Slovėnijos Respublikos Valstybės Taryboje, kuri tam tikra prasme laikoma antraisiais parlamento rūmais, todėl tokiu būdu į projektą pavyko įtraukti ir nedidelę dalį Slovėnijos politikos atstovų.

Simpoziumo dalyviai analizavo ir vertino prievartos veiksmus revoliucijos metu, nedemokratišką valdžios perėmimą po karo ir antidemokratinį valdžios pobūdį. Nors dalyvių pasaulėžiūra ir jų politinė orientacija gerokai skyrėsi, juos visus jungė laisvės, demokratijos ir mokslinės etikos siekiai, todėl jie susitarė parašyti bendrą įžangą leidiniui, kuriame bus skelbiami visi simpoziumo pranešimai. Šiandien ši rinktinė laikoma kritiškiausiu ir mokslo požiūriu kompetentingiausiu revoliucijos bei po jos prasidėjusio režimo vertinimu. Šis simpoziumas veikiausiai turėjo įtakos ir politiniam sprendimui, kuriuo karo ir revoliucijos aukų paminklai įgavo tokios svarbos, kokia anksčiau buvo neigiama. Be to, per 2004–2008 m. kadenciją vyriausybė sudarė komisiją ir skyrė lėšų slaptoms ar bevardėms masinėms kapavietėms nustatyti ir karo bei revoliucijos aukų memorialams pastatyti. 2008 m. buvo įsteigtas Nacionalinio susitaikymo studijų centras (SCNR), kuris užsiima okupacinio ir revoliucinio teroro, t. y. visų trijų slovėnų tautą skriaudusių totalitarinių sistemų, moksliniais tyrimais.

Visos šios pastangos tikrai reikalingos, juolab kad dauguma Valstybės Susirinkimo narių, kaip paaiškėjo 2009 m. vasarą, buvo nepatenkinti Europos Parlamento rezoliucija, kuria smerkiamas totalitarizmas Europoje. Buvo bandoma išvengti sprendimo prisidengiant procedūriniais reikalavimais ir siūlant savąjį variantą, kuriame komunistinis totalitarizmas vertinamas kur kas atsargiau.

Reikia tikėtis, kad studijų centro tyrimai nors šiek tiek prisidės prie tautos susitaikymo, kadangi slovėnai dėl Antrojo pasaulinio karo ir vėlesnio laikmečio įvykių yra vis dar susiskaldę.

Prof. Dr. Janko Prunk
Liublianos universiteto Visuomenės mokslų fakulteto istorikas

Vertė: Dalia Cekatauskiene
Copyright: Goethe-Institut
2010.