Praeities politika

Komunizmo paveldas Lenkijoje

Stahlwerk Nowa Huta | © Goethe-Institut Lenkijoje, kuri dėl įvairių priežasčių užėmė ypatingą padėtį tarp Rytų bloko šalių, komunizmo ideologija dar iki 1989 m. užleido vietą autoritarinei mąstysenai. Po 1989 m. šalis susidūrė su paradoksu: „Solidarumo“ judėjimo įpėdiniai buvo paveldėję daugiau Liaudies Respublikos laikų mentaliteto bruožų nei postkomunistinės grupuotės.

Ypatingą Lenkijos Liaudies Respublikos padėtį tarp buvusių Rytų bloko šaliųlėmė ne tik jos, kaip pagrindinės tranzito šalies, dydis ir svarba Maskvai.Lenkija – vienintelė Rytų bloko šalis, Antrojo pasaulinio karo metunebendradarbiavusi su Trečiuoju reichu, be to, prieškario metais komunistai taippat neturėjo čia didesnės paramos – priešingai nei Čekoslovakijoje. Vis dėltovisoms Sovietų armijos okupuotoms šalims – išskyrus Austriją – po 1948 m. teko išgyventi drakoniškąstalinizaciją. Tačiau po Stalino mirties 1953 m. stalinistinis valstybės modelis pradėjo eižėti – Lenkijoje,beje, gerokai veiksmingiau nei VDR. Pirmasis pasipriešinimas stalininiamrežimui kilo VDR 1953 m. birželio 17 d., tiesa,visai ne dogmatiškosios valstybės ir partijos vadovybės gretose. Tad 1989 m. Rytų Vokietija kaip iranksčiau tebebuvo įsprausta į stalininį korsetą – E. Honeckerio valstybėjenebuvo imtasi net kosmetinės pertvarkos.

Foto: Stanisław Gawliński | © Muzeum Historyczna miasta Krakowa Tuo tarpu Lenkijos Liaudies Respublika, kuri ne kartą išgyvenosukrečiančias visuomenės riaušes (1956, 1968, 1970, 1976, 1980–1981 m.), visgi turėjo progą patirti,kaip palengva atsileidžia komunistinės valdžios gniaužtai. Po 1956 m. neramumų buvo atšaukta žemėsūkio kolektyvizacija, faktiškai pripažinta Bažnyčios nepriklausomybė ir atmestastalininė kultūros politikos doktrina. Po 1968 m. kovą vykusių studentų protestų ir 1970 m. gruodį žiauriai numalšintodarbininkų maišto šalis tapo atvira Vakarams. 1978 m. popiežiumi buvo išrinktas lenkasKarolis Wojtyła. O pasibaigus visuotiniam 1980 m. rugpjūčio streikui buvo įkurtas „Solidarumo“ judėjimas,kuriam – nepaisant 1981 m. paskelbtos karopadėties – pavyko pasiekti, kad būtų įgyvendintos struktūrinės reformos beisukurti teisiniai ombudsmeno ir referendumo institutai. 1988 m. nusiritus dar vienai streikųbangai, 1989 m. birželio 4 d.prasidėjo apskritojo stalo derybos, o vėliau įvyko ir iš dalies laisvi parlamentorinkimai – pirmieji Rytų bloko šalyse.

Išstumti komunizmą

Nuolatinė nepriklausomų institucijų ir organizacijų veikla bei nepaprastaigausi, nors ir cenzūruojama, lenkų žiniasklaida – būtent šios priežastys lėmė,kad komunizmo ideologija, kurios kontūrai ėmė palaipsniui nykti dar 1956 m., užleido vietą posttotalitarinei,autoritarinei ir pusiau demokratinei mąstysenai.

Antra vertus, 40 metų pagal sovietinį pavyzdį viešpatavusi vienpartinėsistema bei planinė ekonomika taip pat paveikė lenkų visuomenę, kuri ilgesingaižvelgė į Vakarų gerovę, tačiau tuo pat metu buvo pripratusi prie socialinėsvalstybės, visuotinio užimtumo ir nemokamo švietimo bei sveikatos apsaugos sistemos.Tačiau 9-ajame deš., kai Lenkijos parduotuvių lentynos ištuštėjo, o visuomenėjeatsivėrė praraja tarp eilinių piliečių ir valdžios (tarp „mūsų“ ir „jų“), šiesovietinės sistemos pranašumai atsidūrė antrajame plane.

Foto: Stanisław Gawliński | © Muzeum Historyczna miasta Krakowa Nors šis padalijimas išliko ir pasibaigus apskritojo stalo deryboms, po 1989 m. jis nebesutapo su demarkacijoslinija, skyrusia buvusio sovietų režimo „gynėjus komunistus“ nuo „tikrų lenkų“,pasisakiusių už vakarietišką šalies orientaciją, liberalias ekonomikos reformasir politinį pliuralizmą. 10-ajame deš. fronto linija jau nebesidriekė paleibuvusius apkasus, kurie egzistavo lenkų visuomenėje: liberalių reformų šalininkųatsirado ir tarp „Solidarumo“ vadovų, ir tarp senojo partinio aparato atstovų.Tuo pat metu daugybė buvusių partijos narių bei „Solidarumo“ šalininkų iraktyvistų piktinosi privatizavimu, t. y. senojo ir naujojo elito vykdomu liaudiesturto „nusavinimu“, bei reikalavo ryžtingai suvesti sąskaitas su „vagimis“.

Lenkijos paradoksas po 1989 m.

Lenkijos paradoksas po 1989 m. pasireiškia dar ir tuo, kad būtent tos iš „Solidarumo“kilusios partijos, kurios siekė radikaliausios dekomunizacijos ir reikalavonubausti kiekvieną, turėjusį bet kokių ryšių su Lenkijos Liaudies Respublikossaugumo tarnybomis, kaip matyti iš jų sukurtų koncepcijų apie autoritarinę,žiniasklaidą kontroliuojančią gerovės valstybę, nepasitikinčią pilietinevisuomene ir Vakarų Europos liberalizmu, iš tikrųjų yra paveldėjusios daugiau politinioLiaudies Respublikos laikų mentaliteto bruožų nei liberalusis europietiškas„Solidarumo“ sparnas ir „postkomunistinės“ grupuotės, kurios siūlė gydyti ekonomiką„šoko terapija“, o užsienio politikos srityje siekė susitaikyti su Vokietija irįstoti į išsiplėtusią bei giliau integruotą Europos Sąjungą.

Foto: Tomasz Fuerst  | © Goethe-Institut Tačiau tiesa ir tai, kad ši autoritarinė politinė srovė, kuriai būdingosneigiamos nuostatos kaimynų ir „egoistiškos“ Vakarų Europos atžvilgiu, lenkųpolitikoje ne tik įkūnija komunizmo, tiksliau, Lenkijos Liaudies Respublikos,paveldą, bet ir turi kur kas gilesnes šaknis. Ši konservatyvi tautinė pozicijaatspindi pagrindines tarpukario Lenkijos ideologijos kryptis: tautinėsdemokratijos (vad. endekų) judėjimą, kurio lyderis – Romanas Dmowskis, skleidęsnacionalinio egoizmo tautinių mažumų atžvilgiu ir nepasitikėjimo kaimynaisidėjas, bei autoritarizmą, būdingą maršalui Józefui Piłsudskiui, kuris po 1926 m. gegužės pučo įvedė autoritarinį„kietos rankos“ valdymą, apribojo demokratiją, nuomonės raiškos laisvę iropozicijos teises, tačiau – priešingai nei B. Mussolinis – visgi nesukūrėtotalitarinės sistemos. Abi šias tradicijas pratęsė ir Lechas Kaczyńskis, kuris,2005 m. laimėjęs Prezidentorinkimus, pareiškė, kad jam pačiam artimesnis J. Piłsudskis, o jo broliuidvyniui Jarosławui – R. Dmowskis. Priešininkai iš liberalų stovyklospriekaištavo broliams, neva jie savo tikslams bando išnaikinti iš LiaudiesRespublikos laikų paveldėtą mąstyseną, kai iš stiprios valstybės tikimasisocialinės apsaugos ir tradicinių „socialistinių“ išmokų, nemokamo mokslo ir nemokamųsveikatos paslaugų bei papildomų mokesčių turtingiesiems.

Lenkijos kairieji ir dešinieji

Visiškai kitokią problemą, susijusią su istoriniais pavyzdžiais, tenkaspręsti Lenkijos kairiesiems. Paženklinti 40 metų trukusio Lenkijos jungtinėsdarbininkų partijos (LJDP) viešpatavimo žyma, jie negalėjo tęsti tarpukariosocialdemokratijos (iš kurios, beje, buvo kilęs ir J. Piłsudskis) tradicijų.Net ir Liaudies Respublikos laikais savarankiškai veikusios kairiųjų grupuotės neturėjogalimybių po 1989 m. įvykių atgaivinti prieškarinėsLenkijos socialistų partijos (PPS). Todėl atsitiko taip, kad naująjąsocialdemokratiją teko kurti „postkomunistams“, kurie rėmėsi partijosreformatorių sparnu, veikusiu nuo 1956 m. iki pat apskritojo stalo derybų. Problemų jiems kėlė netik tai, kad jie ilgą laiką buvo įsipainioję į Lenkijos LR valdžios struktūrą(net ir 1981 m. paskelbus karo padėtį),bet ir tai, kad pereinamuoju laikotarpiu jie aktyviai dalyvavo griaunantgerovės valstybę, kuri jau gerą šimtmetį laikoma Europos socialdemokratijosvizitinė kortele. Kadangi gerovės valstybė pagal sovietinę „tikrojo socializmo“versiją veikė apgailėtinai neefektyviai, liberaliems reformatoriams – taip patir „postkomunistams“ bei „Solidarumo“ kovotojams – 1989 m. nebuvo sunku rasti stipriąatramą visuomenėje. Tačiau kilus nedarbui, prasidėjus privatizavimui, žlugussveikatos apsaugos sistemai ir dingus buvusioms socialinėms privilegijoms, paramaliberalioms reformoms greit išblėso. Jau 1990–1991 m. žiemą rinkėjai atsigręžė į autoritetingasgrupuotes, sužavėjusias pirmiausia tuos, kuriems sistemos kaita nebuvonaudinga.

Tad „Solidarumo“ dešinieji pirmiausia žadėjo „užbaigti revoliuciją“, t. y.atimti piliečių teises iš buvusių komunistinės valstybės represinių struktūrųdarbuotojų ir atšaukti privatizavimą, kuriuo prisidengdama „buvusiojinomenklatūra iš tikrųjų vagia valstybės turtą“. Tuo tarpu „postkomunistiniai“socialdemokratai žadėjo toliau modernizuoti šalį laikantis aukštesniųsocialinio teisingumo standartų nei pertvarkos laikotarpiu. Ir, kaip vėliaupaaiškėjo, būtent jie laimėjo kitus rinkimus: 1993 ir 2001 m. parlamento rinkimus, o 1995 m. ir 2000 m. – Prezidento rinkimus.

Foto: Stanisław Gawliński | © Muzeum Historyczna miasta Krakowa Iš „Solidarumo“ judėjimo kilusiems dešiniesiems, per šiuos 12 metų valdžiusiemstik 1997–2001 m., tai buvo epocha, kuriosmetu korumpuoti ekskomunistai niokojo šalį, o Briuselio, Berlyno ir(energetikos srityje) Maskvos atžvilgiu buvo vykdoma „keliaklupsčiavimo politika“.Tuo tarpu anot naujųjų socialdemokratų, tai buvo geriausias Lenkijos istorijoslaikotarpis: narystė NATO ir ES, ekonomikos augimas bei modernizavimas – visatai turėjo parodyti Vakarų socialdemokratų partijoms, kad buvusių Rytų Europos „tikrojosocializmo“ reformatorių metamorfozė jau baigėsi ir kad atėjo metas juos rimtaivertinti ir Vakaruose. Istorijos paradoksas: praėjus 40 metų nuo tada, kai socialdemokrataiStalino valia buvo pajungti komunistų partijai, Vakarų socialdemokratija priverstapriimti į savo laivą „tikrojo socializmo“ katastrofos aukas.

Vakarų socialdemokratijospavyzdys

Žinoma, dar 8-ajame deš., per vadinamąją Vakarų Europos „socialdemokratijosdekadą“, ne vienas Rytų Europos reformatorius bandė ieškoti W. Brandto, B.Kreisky’o ar O. Palme’s paramos. Tačiau 9-ajame deš., t. y. „Solidarumo“, karopadėties, „reigonomikos“, Margaretės Thatcher ir Michailo Gorbačiovo valdymo metais,scenoje pasirodė liberalai ir naujieji konservatoriai, skelbę monetarizmo irradikalaus socialinių išmokų mažinimo idėjas bei tvirtai įtikėję privatizavimonešama nauda. Būtent tokią programą ir ėmė vykdyti buvę partijos reformatoriai.Nors ideologiniu požiūriu pažadėtąja žeme jie ir toliau laikė Vakarųsocialdemokratiją, tačiau, gerai išmanydami Rytų socialinės sistemos trūkumus,jie perėmė ir politinį liberalų pragmatiškumą. Todėl 9-ojo deš. pabaigoje jienelauktai atsidūrė netoli pagrindinės ano meto Vakarų socialdemokratijossrovės, t. y. šalia Tony’o Blairo naujųjų leiboristų ir G. Schröderio „Trečiojokelio“, praturtinę savo pažiūras neoliberalizmo elementais, t. y. viešųjų paslaugųprivatizavimo ir radikalaus socialinių išmokų karpymo idėjomis. 2000 m. pasirašytas vad. Schröderio irBlairo memorandumas būtų galėjęs turėti dar vieną bendraautorį – TrečiosiosRespublikos Ministrą Pirmininką „postkomunistinės“ arba „neosocialdemokratinės“SLD, t. y. Demokratinės kairiųjų sąjungos (SojuszLewicy demokraticznej) pirmininką Leszeką Millerį, juolab kad jam valdant parengtasHausnerio planas apėmė tokius pat neoliberalizmo elementus kaip ir G.Schröderio „Darbotvarkė 2000“ Vokietijoje, t. y. numatė mažinti socialinesišmokas, vykdyti privatizaciją ir laikytis fiskalinės drausmės – komunistųortodoksų požiūriu, tai buvo trys mirtinos nuodėmės, o naujieji tautiniaidešinieji tai laikė svarbiausiu įrodymu, kad buvę komunistai vėl siekia uzurpuotivaldžią.

Partija „Teisė ir teisingumas“

Foto: Stanisław Gawliński | © Muzeum Historyczna miasta Krakowa 2005 m. broliai Kaczyńskiai, pažėrędidžiąją visuomenės dalį sužavėjusių pažadų, laimėjo abejus – ir Prezidento, irparlamento – rinkimus. Jie skelbė ryžtingai kovosią su komunistais, kurie(dabar kaip liberalai) „prichvatizacijos“ ir korupcijos priemonėmis užvaldėTrečiąją Respubliką, ankstesnį pataikavimą Maskvai paversdami nuolankumuBriuseliui. Be to, broliai Kaczyńskiai žadėjo atkurti istorinę lenkų atmintį irnacionalinę savigarbą, nutraukdami naivią susitaikymo politiką su „amžinupriešu“ Vokietija ir atsisakydami 1989 m. Tadeuszo Mazowieckio skelbtos „riebaus brūkšnio“politikos, kuria siekta panaikinti karo padėties metu atsiradusią prarają tarp„mūsų“ ir „jų“, t. y. tarp „Solidarumo“ ir partinio aparato. Dar 2009 m. mitingo metu JarosławasKaczyńskis skelbė savo šalininkams: „Tas, kurio nėra čia, su mumis, stovi ten,kur anksčiau stovėjo motorizuoti piliečių milicijos daliniai ZOMO...“

Tiesa, mėginimai 2006–2007 m. įgyvendinti šią programą turėjo išties katastrofiškųpasekmių partijai „Teisė ir teisingumas“. Brolių Kaczyńskių pralaimėjimo 2007 m. rinkimuose priežastis – su valdančiąjakoalicija susijusios aferos bei politinės provokacijos, po kurių turėjo prasidėtiparodomieji procesai ne tik prieš kairiųjų postkomunistų politikus, bet irprieš „korumpuotus“ gydytojus, taip pat spaudos laisvės suvaržymai, o ypačnesiliaujantys mėginimai išstumti iš viešojo gyvenimo kiekvieną, kuris iki 1989 m. yra turėjęs ryšių su saugumotarnybomis (atitinkamą Prezidento Lecho Kaczyńskio pasirašytąįstatymo projektą Konstitucinis Teismas, priėmęs 50 punktų apimantį sprendimą, pripažinoprieštaraujančiu Konstitucijai).

Dėl tokio autoritarinio valdymo nacionalkonservatoriai sulaukėliberaliosios opozicijos priekaištų, neva, broliai Kaczyńskiai esantys tikrieji Liaudies Respublikos mentaliteto paveldėtojai, o jų idealas – centralizuota valstybė, kuriai būdinga stipri vykdomoji valdžia, žiniasklaidos kontrolė ir visiškas nepasitikėjimas nepriklausomomis sąjungoms, NVO bei asmeniniais ryšiais su užsieniu. 2007 m. dienraštis „Gazeta Wyborcza“ brolius Kaczyńskius išvadino nacionalbolševikais, o žurnalo „Newsweek“ lenkiškoji versija brolių dvynių troškimą turėti „valdomą demokratiją“ prilygino V. Putino koncepcijoms.

Taigi, moraliniai kaltinimai postkomunizmu atsigręžė prieš juos pačius.

2010 m. balandžio 10 d. Smolenske įvykusi katastrofa apvertė aukštyn kojomis visą Lenkijos politikos pasaulį. Nukritus lėktuvui, žuvo ne tik rinkimų kovą dėl naujos kadencijos pradėjęs anuometinis Prezidentas, bet ir jo priešininkas „postkomunistas“ Jerzy Szmajdzińskis, kuris, apklausų duomenimis, neturėjo jokių galimybių laimėti, tačiau būdamas L. Millerio kabineto gynybos ministras, jau buvo spėjęs įgyti nemažą autoritetą. Jo vietą užėmė Grzegorzas Napieralskis, 30-metis politikas, kuriam nesvarbūs bet kokie kaltinimai postkomunizmu, kadangi dėl amžiaus jis niekaip negalėtų būti „nomenklatūros“ įpėdiniu. Pirmajame rinkimų ture G. Napieralskiui pavyko surinkti per 10 proc. rinkėjų balsų ir atsivesti į Lenkijos politiką atjaunėjusius socialdemokratus.

Tuo tarpu Jarosławas Kaczyńskis rinkimų kovos metu elgėsi taip, tarsi būtų išgyvenęs gilią metamorfozę ir dabar siektų taikytis, užuot skaldęs. Visus pernelyg agresyvius pagalbininkus jis lyg geležine ranka laikė kuo toliau nuo rinkimų kovos, vengė asmeninių puldinėjimų ir netgi bandė girti „postkomunistinius“ kairiuosius – kad ir ką tai šiandien reikštų. Šiaip ar taip, pergalei to neužteko – rinkėjai pernelyg gerai prisiminė jo, kaip vyriausybės vadovo, „bolševikinius“ valdymo metodus.

Praėjus 20 metų po permainų – jokių „ostalgijos“ požymių

Foto: Stanisław Gawliński | © Muzeum Historyczna miasta Krakowa Galiausiai lieka paskutinis klausimas: kaip praėjus 20 metų nuo lemtingų 1989-ųjų Lenkijoje vertinamas komunizmo paveldas? Pirma, priešingai nei „naujosiose žemėse“, t. y. buvusioje VDR, Lenkijoje nematyti „ostalgijos“ požymių. Greičiausiai todėl, kad nėra „Vakarų Lenkijos“, kuri būtų pranašesnė už „postkomunistinę Lenkiją“. Antra, lenkai – priešingai nei rytų vokiečiai – gali didžiuotis ir didžiuojasi, kad jų opozicija „tikrojo socializmo“ metais nuėjo ilgą ir pergalingą, tegul ir vingiuotą kelią. Trečia, respublikoniškasis lenkų patriotizmas visuomet šiek tiek nepasitikėdavo autoritarine valstybės valdymo sistema. Ketvirta, praėjo 20 metų, ir jaunesnioji karta nebenori nuolat žvalgyti atgal. Pavyzdžiui, kai keletas televizijos žurnalistų šiurkščiai ir arogantiškai užsipuolė generolą W. Jaruzelskį, kuris šiuo metu teisiamas, bet ne už tai, kad paskelbė karo padėtį, o už tai, kad numalšino 1970 m. streiką, visuomenė netgi stojo jo ginti.

Atrodytų, kad Liaudies Respublikos paveldas netrukus virs istorija, tačiau tai nereiškia, kad jau pavyko suvesti sąskaitas su visais komunistinės valstybės funkcionieriais, kurių rankos suteptos krauju, arba kad šis 40 metų trukęs tūkstantmetės Lenkijos istorijos epizodas, kai privati nuosavybė nieko nereiškė, o valstybė skelbėsi globojanti – laisvės sąskaita – visas gyvenimo sritis, nepaliko jokių pėdsakų žmonių mąstysenoje. Vis dėlto ieškant komunizmo pėdsakų dabartinėje Lenkijoje reikia būti atsargiems. Jų dar galima įžvelgti, pavyzdžiui, primityvioje W. Gomułkos, E. Giereko ir W. Jaruzelskio laikų architektūroje, tačiau kai kurios lenkų kolektyvinės sąmonės ypatybės, kurias galima būtų laikyti „postkomunistiškomis“, pavyzdžiui, autoritariškumas, nepasitikėjimas išoriniu pasauliu ir šeimos kolektyvizmas, turi kur kas gilesnes šaknis, siekiančias okupacijos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metais, Lenkijos padalijimus XVIII a. ir netgi dar tolimesnius laikus. Tad prieš lipdydami etiketes turėtume gerai pagalvoti...

Adam Krzeminski
Lenkų žurnalistas ir publicistas, Lenkijos savaitraščio „Polityka“ redaktorius. Laikomas puikiu Vokietijos žinovu.

Vertė: Dalia Čekatauskienė