Lutz Seiler
Vėlyva literatūrinė pradžia

Prieš įžengdamas į literatūros pasaulį ir jį sužavėdamas, Lutzas Seileris dirbo mūrininku ir dailide. 2014 m. jis apdovanotas Vokietijos knygų premija už debiutinį romaną „Kruzas“.

Lutzas Seileris – santūrus žmogus, kuriam svetimi triukšmingi dalykai. Ir vis dėlto tai tipiškas nugalėtojas, literatūros srities nugalėtojas. Kai 2007 m. Klagenfurte (Austrija) jam buvo įteikta Ingeborgos Bachmann premija, literatūros pasaulio atstovai neatrodė labai apstulbę. Istorija pasikartojo ir 2014-aisiais. Vos paskelbus Vokietijos knygų premijos kandidatų „trumpąjį sąrašą“, Lutzas Seileris iškart tapo neabejotinu favoritu. Ir vėl triumfavo. Tiesa, žodis „triumfuoti“ jam netinka. Paskelbus nugalėtojo pavardę, laureatas puolė į glėbį žmonai, tad kameroms net nepavyko pagauti jo veido. Vėliau, stovėdamas ant pakylos, jis vos tramdė ašaras. Atrodė tikrai susijaudinęs.

Vis dėlto Lutzas Seileris nėra drovus žmogus. Duodamas interviu jis noriai bendrauja, yra iškalbus, kalba apgalvotais sakiniais, žiūri pašnekovui į akis ar žvelgia tiesiai į kamerą. Prieštarauja, jei to reikia. Eilinį kartą išgirdęs, esą jo debiutinis romanas „Kruzas“, apdovanotas 2014 m. Vokietijos knygų premija, laikomas „lūžio romanu“ apie Vokietijos susivienijimą, autorius imasi ryžtingai prieštarauti. Tai nesąs lūžio romanas, atkerta jis, tai romanas, pasakojantis apie dviejų vyrų draugystę.

Literatūra ilgą laiką visiškai nerūpėjo

Lutzas Seileris, gimęs 1963 m. Tiuringijos mieste Gėroje, užaugo šeimoje, kuriai literatūra visiškai nerūpėjo. Įgijęs kalnakasio profesiją, jis kurį laiką dirbo mūrininku ir dailide. Ankstyvoje jaunystėje dar nemėgo knygų. „Skaityti pradėjau tik 21 metų, kai tarnavau kariuomenėje. Tuo pat metu pradėjau ir rašyti. Kodėl, iki šiol negaliu paaiškinti. Literatūra manęs nedomino“, – rašo Lutzas Seileris vienoje esė. Tarnaudamas VDR nacionalinėje liaudies armijoje, jis atrado knygas, tarp jų – ir Peterio Huchelio eilėraščių tomelį. Maždaug tada viskas ir prasidėjo. L. Seileris nusprendžia studijuoti germanistiką Halėje ir Berlyne. Išbando jėgas kurdamas lyriką ir beveik iškart sulaukia sėkmės. Dienos šviesą išvysta keletas jo eilėraščių rinkinių: „berührtgeführt“ (1995), „Pech und Blende“ (2000), „Vierzig Kilometer Nacht“ (2003). Lutzas Seileris tampa leidyklos „Suhrkamp-Verlag“ autoriumi. Literatūros kritikai apipila jį pagyromis, o įvairios vertinimo komisijos pažeria gausybę premijų, tarp kurių – Kranichšteino literatūros premija (Kranichsteiner Literaturpreis), Annos Seghers premija (Anna-Seghers-Preis), Brėmeno literatūros premija (Bremer Literaturpreis).

„Užsidarau rašytojo urve“

Šiandieninės Lutzo Seilerio gyvenimo sąlygos visiškai atitinka rašytojo profesiją. 1997 m. jis įsikūrė Peterio Huchelio name Vilhelmshorste netoli Berlyno. Poeto P. Huchelio našlė patikėjo jam raktus nuo vešliame sode stūksančio pastato, kuris atrodo tarsi užburtas. Visa tai labai tinka rašytojui, taip pat ir atsiskyrėliškas gyvenimo būdas. Nes Lutzui Seileriui būtina užsidaryti nuo visų, rašymas jam – didžiausios koncentracijos išraiška. Ne kitokie šiuo požiūriu ir jo antrieji namai Stokholme, jo žmonos tėvynėje. „Net ir Stokholme aš gyvenu kaip kaime. Praktiškai niekur neinu, tūnau užsidaręs rašytojo urve“,– prisipažįsta L. Seileris viename interviu prieš pat Vokietijos knygų premijos teikimo ceremoniją. Tam, kad išgyventi dalykai virstų eilėraščiu ar proza, reikia nemažai laiko – o Lutzas Seileris rašydamas gvildena daugybę savo išgyvenimų. Pavyzdžiui, 2007 m. Klagenfurte apdovanoto apsakymo „Turksib“ pagrindą sudaro įspūdžiai, patirti per 2001 m. kelionę traukiniu į Kazachstaną. Tai mįslinga istorija, parašyta autoriui būdinga maniera – kupina garsų, kvapų ir vaizdų aprašymų, kurie virsta trumpomis istorijomis, sulėtintomis ir nepavaldžiomis laikui.

Vienos draugystės istorija

Viskam reikia laiko, taip pat ir rašymo procesui. Lutzas Seileris ilgai užtruko, kol ryžosi parašyti romaną. Tai įvyko 2010-ųjų vasarą. Romanui jis ketino panaudoti apsakymo „Turksib“ medžiagą. Bet siužetas toliau nesirutuliojo, tad žmona pasiūlė pradėti pasakojimą nuo 1989 m. vasaros, kai jis dirbo pagalbiniu darbininku Hidenzės saloje. Ši idėja nutiesė jam kelią į Vokietijos knygų premiją. „Tiesą sakant, niekada neplanavau parašyti knygos apie tai“, – prisipažįsta Lutzas Seileris. „Juk dažnai tai, ką pats išgyveni, iš pradžių visai neatrodo egzotiška ar įdomu.“ Romane „Kruzas“ perteikiami ne vien paties autoriaus išgyvenimai. „Tu turi medžiagos, kuri susijusi su asmenine patirtimi. Bet po to vis tiek įžengi į išgalvotą aplinką. Juk literatūrai reikia visai kitko. Reikia tam tikro atskaitos taško, kad įžengtum ten, į fantazijos pasaulį.“ Romane „Kruzas“ pasakojama apie draugystę, užsimezgusią tarp Edo ir utopisto Kruzo, kuris skleisdamas laisvės idėjas bendruomenės nariams buvo tapęs savotišku guru iš VDR išguitiems inteligentijos atstovams. Lutzas Seileris yra pavadinęs save „vėlyviu“. Bet į vokiečių literatūros pasaulį jis įžengė pačiu laiku.