Nobelio literatūros premija 2009
Herta Müller: rašytoja ir jos knygos

Ak, juk neįmanoma suplanuoti, kad skaitytojas it per stebuklą pastebėtų tavosios knygos nugarėlę trisdešimto stelažo aštuntoje lentynoje. Kad lyg užburtas, vos pasklaidęs puslapius, tavąja knyga patikėtų, už ją susimokėtų ir su ja pareitų namo. Kad, būdamas amžinai užsiėmęs ir niekur nespėjantis, su ja vakarotų. Kad nepamirštų, nekart prie jos sugrįžtų...

Ir ačiū Dievui, kad neįmanoma. Jei būtų priešingai, skaitytojas netektų skaitymo malonumo, kurį dovanoja gera literatūra. O rašytojas pakvaištų nuo bergždžios įtampos.
 
Tiesa, verslo magija užsiima leidėjai. Ant kokios spalvos lagamino geriau prisėsti merginai knygos viršelyje? Jei pavasaris, tai ant rausvo, – taip nusprendė Hertos Müller romaną „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“ ką tik išleidusi leidykla. Tai – antroji Müller knyga, išversta į lietuvių kalbą.
 
Bet pačiai Hertai Müller nuo rausvo lagamino nei geriau, nei blogiau. Jai gerai, kai sekasi rašyti. Blogai, kai žodžiai liejasi ne tie ir gulasi ne ten. Rašytojas negali nerašyti. Rašo nepaisydamas knygom perkrautų stelažų. Rašo, nes toks yra, ir niekas jo negali pakeisti.
 
Taip, po Nobelio literatūros premijos 2009-aisiais Hertos Müller knygas graibstyte graibsto. Rašytoją nuolat supa tai būrys, tai minia žmonių. Google su jos pavarde sieja kone du milijonus nuorodų. Ji daug kur kviečiama. 2011 m. balandį lankėsi ir Vilniuje.

Bet ji, kaip pati sako, negamina literatūros. Nesigaluoja dėl knygų pardavimų. Nevilioja skaitytojo rausvu lagaminu. Ji tik rašo. Jai pakanka šitaip būti. Ir šito, tiesą sakant, jai net per daug. Jos knygos, tiksliau, į knygas sudėta jos būtis, tarsi sveria po toną. Paėmęs į rankas, jų net norėdamas nepamirši.
 
„Aš – ne žvaigždė, aš – rašytoja“, - sukužda Herta Müller vertėjui Antanui Gailiui ir vilniečiams leidėjams. Susitikusi su žurnalistais, ji tarytum tramdosi priremta mikrofonų, kamerų, foto objektyvų. Sėdint priešais, beveik neįmanoma pagauti jos žvilgsnio. Jis tarsi krypsta į save. Kai išvargusios akys trumpam nušvinta, drįsčiau lažintis, kad šypsnis skrieja ne kažkuriam iš susirinkusiųjų, bet Oskarui Pastiorui, kurio nuo 2006-ųjų nebėra tarp gyvųjų.
 
Rumunų poetas Oskaras Pastioras yra 2009-aisiais sukurto Hertos Müller romano „Amo sūpuoklės“ pagrindinio veikėjo, jauno sovietų lagerio kalinio prototipas („Amo sūpuoklės“ į lietuvių kalbą išverstos pernai). Rašytojai pelnius Nobelio literatūros premiją, drauge išgarsėjo ir Pastioras. Atrodo, tarsi į Vilnių juodu atvyko kartu.
 
„Svarbu, kad mes su Oskaru Pastioru kartu lankėmės lagerio vietoje, kad ten daug ką savotiškai patyriau. Kitaip nebūčiau galėjusi aprašyti tos aplinkos, kraštovaizdžio,“ – monotonišku tonu dėsto rašytoja. Ir ūmai šypteli, nušvinta. – „Pats Pastioras apie tai ne kažin ką tegalėjo pasakyti. Jis nieko neišmanė apie augalus, viską painiojo, nemokėjo atskirti net balandūnės, kuria lageryje misdavo kaliniai. Jis pasakojo apie kalnus, o aš išvydau vien kalvas ir slėnius. Jis kitaip suvokė tikrovę. Išorė jam nerūpėjo. Vien jo prisiklausiusi, būčiau vietoje plynės rašiusi apie kalnus. Apie augalus vyrai išvis nieko nenutuokia, jei neišeina botanikos mokslų. Aš jam taip ir sakydavau, kad jis nė rožės nuo pienės neatskirtų, nes jam tas pats. Cha, cha.“
  „Amo sūpuoklės“ užsimezgė iš jųdviejų pokalbių ir kelionių. Juos siejo panašūs diktatūros potyriai: Oskaro Pastioro kančios sovietų lageryje, Hertos Müller skausmingai išgyventas rumunų saugumo „Securitate“ persekiojimas. Herta Müller neslepia, kad 1987-aisiais emigruodama iš Rumunijos į Vakarų Berlyną Müller buvo visiškai sugniuždyta, suluošinta psichika, pakrikusiais nervais.
 
Poetui mirus, romaną Herta Müller rašė viena. Bet jis tarsi neatsitraukė. Į viešumą iškilo įslaptinta byla, ir rašytojai teko su juo susigyventi iš naujo, jau kaip su... to paties nekenčiamo „Securitate“ informatoriumi (juo Pastioras buvo dešimt metų, grįžęs iš lagerio). Kiek Hertai Müller tai kainavo dvasios jėgų? Tuo pat metu jai teko su juo dar suartėti, susitapatinti kaip su pasakotoju Leo, kuris su kitais herojais apsigyveno vaizduotėje ir šnibždėjo šiurpią, nuo žemės neatplėštą ir nepakylėtą, veikiau su jos purvu sumišusią, kokčiai tikrovišką lagerio istoriją.
 
„Užrašyti prisiminimai buvo juodraštis. Tam, kad atsirastų knyga, literatūros kūrinys, man teko daug kurti, išradinėti,“- sako Müller. – „Nebuvau susidvejinusi, tarsi „aš ir Pastioras“. Rašiau tik aš, sprendžiau pati, nors kūrinys, manau, atitiko jo idėjas. Jo dėka dalis teksto – priverstinių darbų aprašymai, Tėvynės ilgesys, kai kurie personažai – turi realų pagrindą. Tačiau veikėjų santykiai, istorijos yra visai kita, literatūrinė tikrovė.“
 
Skaitydamas iki šerio, skreplio, utėlės detalius aprašymus, nejučia spėlioji, bene Herta Müller geba regėti kito žmogaus akimis. Ji tarsi persikūnijo, įsispraudė į pasakotojo-vyro odą.
 
Tekstas – lyriškai paveikus ir kartu dokumentalus. Įtaiga – be sentimentų, egzaltacijos. Veikėjai – gana grubūs, neišskysta nei prieš kūdikį, nei prieš budelį, nei prieš Dievą. Jie – nei angelai, nei demonai, tik žmonės, vaikštantys žeme, velkantys nuo bado apsunkusius ar nuo įtampus barškančius savo kaulus. Ir jie – visiškai vieni.
 
Kad ir kaip „Amo sūpuoklėse“ tikiesi patirti lagerio kalinių bendrystės ir solidarumo, matai tik į būtį besikabinantį bedvasį padarą tokių pat padarų rujoj. Kad ir kaip, atvertus viršelį su rausvu lagaminu, maga patirti jaunos moters romantiškų aistrų, teįsisuki į sąmyšio, nervinės įtampos, panikos psichozę. Blaškaisi nuo apklausų saugume kone kuoktelėjusios herojės vaizdiniuose.
 
„Eine ganze Menge“, – sako Herta Müller, paklausta, kiek jos pačios yra pastarosios herojės paveiksle. Ir vėl nusijuokia. Trumpu, tvardomu juoku, kuris sekundę teuždega akis.
 
Hertos Müller knygos – tai ji pati. Tai, ką paveldėjo iš sovietų tremtį patyrusios motinos. Tai, ką išgyveno Nicolae Ceausescu režime Rumunijoje. Tai, ko troško atsikratyti, bet išsivežė į Vakarų Berlyną.
 
„Visa, ką turiu, nešiojuosi su savimi.
Arba: visa, kas mano, nešiojuosi su savimi“ („Amo sūpuoklės“).
 
Jei bus išleista rašytojos biografija, ji irgi svers toną. Tokią knygą pastebėsi bet kuriame knygyne.