Greita navigacija:
Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Bauhauzas
Kaip pavyzdinis miestas virsta problemų židiniu, o šis – pavyzdiniu miestu

Visų palydovinių miestų pirmtakas: Gropiusštatas
Visų palydovinių miestų pirmtakas: Gropiusštatas | Nuotr. (fragmentas): © picture alliance/Bildagentur-online/Schöning

Berlyno kvartalas Gropiusštatas (Gropiusstadt) laikomas vadinamųjų palydovinių miestų pirmtaku. Tiesa, architektas Walteris Gropiusas visai kitaip įsivaizdavo jo raidą.

Wolfgangas Mulke

Maždaug keturių kvadratinių metrų ploto balkoną Norbertas ir Barbara Kukleriai pavertė jaukiu sodeliu, kiekvieną laisvą žemės lopinėlį apsodinę augalais ir pastatę patogias sodo kėdes, kurioms malonų pavėsį suteikia balti saulės skėčiai. Tikra idilė šeštajame daugiaaukščio aukšte liūdnai pagarsėjusiame Berlyno kvartale – Gropiusštate (Gropiusstadt). Atsidūrus čia, sunku suprasti, kaip ir kodėl šis gyvenamųjų namų kvartalas, praėjusiojo šimtmečio 7-ojo deš. pabaigoje iškilęs Vokietijos sostinės pietiniame pakraštyje, pelnė nekokį vardą. Iš balkono atsiveria vaizdas į plačias užmiesčio apylinkes, kur už nedidelės geležinkelio atkarpos kadaise stūksojo Berlyno siena, iki 1989 m. skyrusi Rytų Berlyną nuo Vakarų Berlyno. „Kaskart, kai stirna ar kiškis kliudydavo miną, driokstelėdavo galingas sprogimas“, – prisimena Norbertas šaltojo karo piką. Šiandien kvartalo gyventojai gali mėgautis gamta vos išėję pro buto duris – be Berlyno sienos ir dygliuotos vielos.
 
Pagal pradinį projektą turėję būti penkių aukštų, šie gyvenamieji namai iš tikrųjų „praaugo“ save. Pagal pradinį projektą turėję būti penkių aukštų, šie gyvenamieji namai iš tikrųjų „praaugo“ save. | Nuotr.: © Wolfgang Muhlke 1883 m. gimęs architektas Walteris Gropiusas maždaug taip įsivaizdavo gyvenimą jo vardu pavadintame palydoviniame mieste: miestų gyventojai turėjo mėgautis šviesa, erdve ir saule, o ne matyti vien siauras gatves, apstatytas namų eilėmis, ir vidinius kiemus tarp nuomojamų daugiabučių, kurie XX a. pradžioje buvo statomi visur. Architekto svajotojo reputaciją berlynietis W. Gropius pelnė 1919 m. Veimare įkūręs Bauhauzo mokyklą – dailininkų, dizainerių ir architektų mokymo įstaigą ir meninių eksperimentų centrą. Bauhauzo atstovai ketino projektuoti pastatus ir kurti kasdienio vartojimo daiktus, kurie būtų paprasti ir funkcionalūs – gražus gyvenimas turėjo būti prieinamas visiems. Stiklas, plienas ir betonas – tai skiriamieji šios mokyklos bruožai architektūros srityje, taip pat ir Gropiusštate. Tačiau nacionalsocialistams bauhauzas buvo tarsi krislas akyje, todėl 1933-aisiais mokyklą teko uždaryti. W. Gropiusas emigravo iš pradžių į Londoną, po to – į JAV, kur dėstė Harvardo universitete, o 6-ajame deš. dalyvavo projektuojant „Pan Am Building“ pastatą Niujorke. W. Gropiusas mirė 1969 m., su liūdesiu pripažinęs, kad „mūsų miestai darosi vis bjauresni“.

Gropiuso įtaka miesto planavimui buvo laikina

Padaryti tokią išvadą architektui greičiausiai padėjo ir Gropiusštato istorija. VDR teritorijoje atsidūrusiame Vakarų Berlyne labai trūko šiuolaikiško būsto, todėl 1959 m. Berlyno senatas pavedė W. Gropiusui parengti palydovinio miesto planą. Iš pradžių buvo numatyta pastatyti ne aukštesnius kaip penkių aukštų gyvenamuosius namus ir įrengti juose 16 400 butų. Pagal architekto sumanymą tarp pastatų turėjo plytėti didelės žaliosios zonos, o pagrindinę infrastruktūrą ketinta įrengti palei metro liniją, vedančią į miesto centrą. Tiesa, galiausiai iš šio plano mažai kas liko.

Spręsdama būsto trūkumo problemą, kuri 1961 m. iškilus Berlyno sienai dar labiau paaštrėjo, miesto valdžia buvo priversta tankiai užstatyti šią miesto dalį. Šįkart tai pavesta architektui Wilsui Ebertui, kuris to meto Vokietijoje buvo atsakingas už miesto planavimą, o W. Gropiusas, gyvendamas tolimojoje Amerikoje, jau nebegalėjo daryti jokios įtakos. Planuota pastatyti 19 000 butų, kuriuose galėtų gyventi 50 000 žmonių. Dėl šios priežasties kažkada suprojektuoti penkiaaukščiai gerokai „ūgtelėjo“. Gyvenamasis dangoraižis, vadinamasis „Ideal-Haus“, kurį pastatė statybos kooperatyvas „Baugenossenschaft Ideal“, yra 89 metrų aukščio, turi 30 aukštų ir iki šiol laikomas vienu aukščiausių gyvenamųjų namų Vokietijoje. W. Gropiusas didžiai pasipiktino sužinojęs, kuo baigėsi diskusijos apie šios miesto dalies planavimą.
 
Šiame rajone gyvena daugiau kaip 50 tūkst. žmonių. Šiame rajone gyvena daugiau kaip 50 tūkst. žmonių. | Nuotr.: © Wolfgang Muhlke

Kur prasideda nykuma

Paskutinio namo pabaigtuvių 1975 m. architektas nebesulaukė. Tuo metu šio miesto kvartalo trūkumai jau seniai buvo žinomi. Namų statyba tais laikais buvo finansuojama socialinio būsto statybos programos lėšomis, o nebrangius butus buvo leidžiama išnuomoti tik tiems, kurie turėjo dokumentą, patvirtinantį teisę gyventi socialiniame būste. Tiesa, Berlyno politikai padarė didžiulę klaidą: šeimos, kurios sunkiai dirbdamos sugebėdavo pagerinti savo finansinę padėtį, turėdavo mokėti nemažą nuomos priedą. Todėl viduriniosios klasės atstovai išsikėlė iš Gropiusštato, užleisdami vietą naujiems nuomininkams, kurie kone visi buvo kilę iš žemutinių socialinių sluoksnių. Taip Gropiusštatas tapo visų palydovinių miestų problemų simboliu, ir ne tik Vokietijoje. 8-ajam deš. būdinga nykuma neatsiejama nuo Kristianos F. vardo. Tai mergina, vos 13-kos tapusi priklausoma nuo heroino ir apie savo nuosmukį pasakojanti romane „Wir Kinder vom Bahnhof Zoo“ („Mes, „Zoo“ stoties vaikai“, 1978), kuris iki šiol įtrauktas į privalomą mokymo programą. Ši liūdna istorija prasideda būtent Gropiusštate, o baigiasi Vakarų Berlyno „Zoo“ stotyje, kur gyvena ir dirba narkomanė ir prostitutė Kristiana F.
 
Gyventojų dekoruotos plytelės puošia namų fasadus. Gyventojų dekoruotos plytelės puošia namų fasadus. | Nuotr. (fragmentas): © Wolfgang Muhlke Gropiusštatas ilgai negalėjo nusikratyti brutalaus, prasto ir nykaus kvartalo įvaizdžio – dideliam statybų bendrovės „Degewo“, kuriai priklauso didžioji jo dalis, nusivylimui. „Kristianos F. istorija atspindi hiperbolizuotą gyvenimo panašiuose kvartaluose patirtį“, – teigia miesto bendrovės būsto valdytoja Annette Biernath. Bendrovė „Degewo“ bando kurti kitokį įvaizdį: įrengiant žaliąsias zonas ar įėjimus į namą, siekiama išsiaiškinti gyventojų pageidavimus; namų fasadai puošiami nedidelėmis plytelėmis, kurias įvairiais motyvais dekoravo daugiau kaip 5 tūkst. mokinių. Tai puiki priemonė nuo grafitininkų teplionių, kurių kvartale iš tikrųjų nėra daug. „Plytelių niekas neliečia, nedaužo ir neteplioja“, – džiaugiasi A. Biernath.
 
Bendruomenės namai – Gropiusštato kultūros centras. Čia vyksta muzikos, kino, teatro ir šokių renginiai. Bendruomenės namai – Gropiusštato kultūros centras. Čia vyksta muzikos, kino, teatro ir šokių renginiai. | Nuotr.: © Wolfgang Muhlke

Kita – gražioji – pusė dažnai ignoruojama

Norbertas ir Barbara Kukleriai, gyvenantys čia nuo 1978 m., džiaugiasi tuo, kaip savininkas prižiūri visą kvartalą, ir tai matyti iš daugybės smulkmenų. Prekybos centre, esančiame Wutzkiallee gatvėje, bendrovės „Degewo“ darbuotoja dalija gyventojams pakuotes su gėlių sėklomis. „Mes nenorime iš čia kraustytis“, tvirtina abu. Čia galima ir pasisveikinti su kaimyne, ir su kuo nors paplepėti. Jų name socialinių sluoksnių įvairovė dar nekelia rūpesčių, o nuoma sąlyginai pigi. Tiesa, vidurinioji klasė Gropiusštate jau seniai nebėra tokia gausi, kad galėtų būti laikoma stabilizuojančiu veiksniu. Būsto bendrija netgi siūlo nuomininkams mokymo programas, kad pagerintų jų galimybes įsidarbinti. „Norint išlaikyti palankią nuomininkų pusiausvyrą, reikia gerų mokymo įstaigų“, – aiškina A. Biernath šio sumanymo tikslą.
 
Įsikūręs Noikelno pietuose, kvartalas pasižymi puikiu susisiekimu su miesto centru. Įsikūręs Noikelno pietuose, kvartalas pasižymi puikiu susisiekimu su miesto centru. | Nuotr.: © Wolfgang Muhlke Tačiau patenkinti ne visi. Antai, Peteris Mülleris, atsisakęs atskleisti savo tikrąjį vardą, norėtų kuo greičiau iš čia išsikraustyti. Dar jo močiutė gyveno Fritz-Erler-Allee gatvėje, kuri laikoma viena iš dviejų Gropiusštato magistralių. Vis dėlto šis kvartalas taip ir netapo jo gimtine. Jo namas – tai tamsioji Gropiusštato pusė, nes teritoriją čia kontroliuoja dešinieji ekstremistai. „Mano 90-metė kaimynė, kuri dar ganėtinai guvi, savo bute ant sienos pasikabinusi Hitlerio atvaizdą“, – sako Peteris, kuris dar ir dėl to slepia savo tikrąjį vardą. Neonaciai veržiasi čionai iš kaimyninio Rudovo. Naktimis Mülleris vengia eiti į lauką – niekada nežinai, kas gali atsitikti.

Apie šią antrąją pusę neretai primena laikraščių antraštės. Kas antras žmogus iš 25 tūkstančių šio kvartalo gyventojų turi migracinės patirties. Arabų gaujos neleidžia atsikvėpti policijai. „Kaskart, kai Gropiusštate tenka patikrinti kokio nors asmens tapatybę, mane iškart apsupa 10–15 jaunuolių.“ – prieš keletą metų skundėsi komisaras. Tiesa, ši 264 ha dydžio teritorija priskiriama probleminiam Noikelno rajonui, kuriame yra ir kitų, dar nepalankesnių kvartalų ir kuris turi tiek socialinės pašalpos gavėjų, kiek nėra niekur kitur Vokietijoje.
 
Visai šalia Gropiusštato plyti užmiesčio gamta. Netoliese – Berlyno Šėnefeldo oro uostas (ateityje BER). Visai šalia Gropiusštato plyti užmiesčio gamta. Netoliese – Berlyno Šėnefeldo oro uostas (ateityje BER). | Nuotr.: © picture alliance/dpa Gropiusštato realybė gerokai nutolusi nuo Walterio Gropiuso siekio paversti šį palydovinį miestą urbanistinės plėtros pavyzdžiu. Tačiau šis kvartalas jau seniai nebėra didžiausias socialinių problemų židinys Vokietijoje sostinėje. Ar situacija nesikeis, priklausys nuo tolesnių statybos planų. Į Berlyną kasmet atvyksta gyventi dešimtys tūkstančių žmonių, dar labiau pagilindami milžinišką būsto krizę. Todėl Gropiusštatas turėtų plėstis. Nors statybų planavimas vyksta atsargiai, W. Gropiuso kūriniui kyla dar viena grėsmė, kurią pats architektas įžvelgė paskutinėmis gyvenimo dienomis: pagrindinis Gropiusštato pranašumas – tai užmiesčio gamta, plytinti vos už kelių metrų nuo kvartalo ribos. „Gražiausias mūsų kraštovaizdis taps išnaudojimo auka“, – pranašavo architektas, turėdamas galvoje dažną ekonominių interesų viršenybę prieš humanistines idėjas.
 
Walteris Gropiusas su Berlyno senatoriumi statybų reikalams pabaigtuvių šventėje 1968 m. Walteris Gropiusas su Berlyno senatoriumi statybų reikalams pabaigtuvių šventėje 1968 m. | Nuotr.: © picture alliance/dpa/Barfknecht