Greita navigacija:
Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Bauhauzui – 100 metų
Projektuojant gyvenimiškus procesus

Moteris, sėdinti Marcelio Breuerio sukurtame gembiniame krėsle iš tuščiavidurių plieno profilių, 1926.
Moteris, sėdinti Marcelio Breuerio sukurtame gembiniame krėsle iš tuščiavidurių plieno profilių, 1926. | nuotr. (fragmentas): © Bauhaus-Archiv Berlin/Dr. Stephan Consemüller

Bauhauzo meno mokykla, pasitelkusi į pagalbą menininkų avangardą, stengėsi skatinti socialinį, taigi ir įperkamą gyvenimą. Revoliucingas dizainas turėjo kurti naują gyvenimą permainas išgyvenančiai visuomenei. Toks buvo pagrindinis tikslas.

Nadine Berghausen

Jei svajojate papuošti savo svetainę klasikiniu bauhauzo stiliaus atributu, pavyzdžiui, Marcelio Breuerio gembiniu krėslu, ar suteikti kambariui dekoratyvinį akcentą Wagenfeldo šviestuvu, jus gali išgąsdinti šių dar ir šiandien paklausių dizainerių kūrinių kaina. Mūsų laikų kainodara išties atrodo paradoksaliai, turint galvoje bauhauzo dizainerių siekį kurti interjero daiktus, skirtus net ir mažiau pasiturintiems žmonėms. Tiesa, pasikeitė ne tik piniginė bauhauzo kūrinių vertė, bet ir bendras jų vertinimas. Kuklus šių daiktų elegantiškumas šiandien jau nebe toks revoliucingas – jis veikiau madingas. O juk 1919 m. įkurta Bauhauzo mokykla nuo pat pradžių siekė vieno tikslo – radikaliai modernizuoti kasdienį gyvenimą, nustatant naujus meninius reikalavimus.

Bauhauzas atsirado visuomenėje, kuri skaudžiai išgyveno Pirmojo pasaulinio karo ir industrializacijos padarinius. Infliacija, badas, nedarbas ir benamystė, taip pat socialiniai neramumai skatino siekti, kad socialinė raida įgautų kitokią pakraipą. Būtent tokiomis politinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis architektas Walteris Gropiusas subūrė aplink save menininkų grupelę ir įkūrė Veimare Bauhauzo mokyklą. W. Gropiuso manymu, šią katastrofišką visuomenės situaciją galėjo išspręsti tik kūrybiškas dizaineris, pasirengęs imtis režisieriaus vaidmens. Apie architektūrą jis sakė: „Statyti – tai projektuoti gyvenimiškus procesus.“ Kai kurie kritikai priekaištavo, neva jis vaikosi romantiškos utopijos.

Radikalus gyvenimo modernizavimas

Priešingai nei britų Meno ir amatų sąjūdis, kurio atstovai idealizavo Viduramžius ir puoselėjo gotikines formas, bauhauzo tikslas – suteikti dizainui naują pakraipą. Susibūrę į tarpdisciplinines grupes, menininkai turėjo – iš pradžių kartu su amatininkais, o vėliau, jau Desau mieste naudodamiesi ir pramonės įrenginiais – kurti daiktus, kurie turėjo formuoti ateities kultūrą. Bauhauzo manifeste Gropiusas rašė: „Galutinis bet kokio vaizduojamojo meno tikslas yra statyba! […] Architektams, skulptoriams, tapytojams – mums visiems metas grįžti prie amatų! […] Menininkas yra aukščiausiojo laipsnio amatininkas.“

Kadangi bauhauzo atstovai siekė pagerinti gyvenimo sąlygas pirmiausia mažiau pasiturintiems gyventojams, jų meninė produkcija turėjo būti prieinama visiems. Jiems buvo labai svarbu, kad jų sukurti daiktai tiktų nebrangiai masinei gamybai. Todėl menininkai ėmėsi kurti tokias formas, kuriomis anksčiau niekas nesidomėjo. Daugiausia dėmesio jie skyrė bazinėms geometrinėms formoms, t. y. kvadratui, apskritimui ir trikampiui, o tai buvo mažų mažiausia neįprasta. Spalvų gama nebuvo plati – apsiribota raudona, geltona, mėlyna, juoda ir balta spalvomis. Meno kritikas Paulis Westheimas, apsilankęs Walterio Gropiuso surengtoje architektūros parodoje, nebuvo sužavėtas: „Per tris dienas Veimare galima prisižiūrėti tiek kvadratų, kad užtektų visam likusiam gyvenimui.“

Menas? Tik ne bauhauzo atveju!

Bauhauzo principai buvo nuosekliai įgyvendinami: meninių-estetinių dizaino aspektų teko visiškai atsisakyti, nes jie prieštaravo ideologijai. Dizainą lėmė paskirtis ir funkcionalumas, o ne stilius ar estetika. Toks požiūris, be abejonės, sudarė prielaidas galimam konfliktui su tais dėstytojais (bauhauzo žargonu jie buvo vadinami meistrais), kurie atvyko į Veimarą ir Desau kaip vaizduojamojo meno atstovai.

Griežta ir naujoviška dizaino leksika pirmiausia buvo būdinga kasdienio vartojimo daiktams. Pažvelgus, pavyzdžiui, į metalo dirbtuvėse pagamintus kavos ar arbatos servizus, tampa akivaizdu, kad pagal menininko sumanymą atskiri elementai tikrai neturi ir neprivalo būti tarpusavyje suderinti. Indelis grietinėlei, cukrinė ir arbatinukas ar kavinukas yra skirtingo stiliaus, todėl atrodo, lyg jie būtų iš skirtingų rinkinių. Tuo tarpu lemiamos reikšmės kuriant šiuos daiktus turėjo jų funkcija, o ne bendras rinkinio sudaromas įspūdis. Marianne’s Brandt sukurtas arbatinukas tėra vienas iš daugybės atsiribojimo nuo dailiųjų amatų pavyzdžių. Nors principas „form follows function“ (liet. „forma orientuojasi į funkciją“) buvo suformuluotas dar iki bauhauzo, šiandien jis vis dar neatsiejamas nuo šio stiliaus.

Marianneʼs Brandt arbatinukas MT 49, nuotr. aut. bauhauzo fotografė Lucia Moholy, 1924 m., Desau. Marianneʼs Brandt arbatinukas MT 49, nuotr. aut. bauhauzo fotografė Lucia Moholy, 1924 m., Desau. | Nuotr.: (fragmentas): © picture alliance/dpa Naujos tendencijos neaplenkė ir tekstilės srities. Vietoj amžiaus pradžioje pamėgtų kilimų su tam tikro siužeto scenomis bauhauzo dirbtuvėse kuriami abstrakčių raštų kilimai. Visais atvejais pirmiausia gaminami kasdienio vartojimo daiktai: staltiesės, takeliai, vaikų drabužiai ir bandomieji gaminiai pramonei. Tekstile dažniausiai užsiimdavo Bauhauzo mokyklos studentės, kurioms vadovavo šios mokyklos absolventė Gunta Stölzl, vėliau tapusi bauhauzo meistre.

Kilimas, aut. bauhauzo tekstilininkė Agnes Roghé Kilimas, aut. bauhauzo tekstilininkė Agnes Roghé | Nuotr.: (fragmentas): © picture alliance/dpa/Hendrik Schmidt Vis dėlto bauhauzo inovacijos reiškė revoliuciją ne tik dizaino srityje. Bauhauzo dirbtuvėse buvo mokoma naujų profesijų, kurios balansavo ties technologijų ir dizaino riba. Produkcijai reklamuoti imta specialiai rengti fotografus ir ieškoti šiuolaikiškų poligrafijos sprendimų – daugiausia raudonos ir juodos spalvos. Grafinio dizainerio profesija atsirado vėliausia tada, kai Bauhauzo mokykloje pradėti rengti reklamos sistemiškumo ir jos poveikio sąmonei kursai.

Plakato maketas, aut. Herbertas Bayeris, 1926 Plakato maketas, aut. Herbertas Bayeris, 1926 | Nuotr.: © picture alliance/Heritage Images

Masinis dizainas

Revoliucingam dizainui, kurį išplėtojo Walterio Gropiuso vadovaujami bauhauzo atstovai, ryškesnę socialinę dimensiją suteikė 1929 m. naujuoju mokyklos direktoriumi tapęs Hannesas Meyeris. Nuo šiol bauhauzo atstovai kurdami turėjo dar labiau atsižvelgti į liaudies – proletarų – poreikius. Vadovaujant H. Meyeriui svarbą įgavo šūkis „liaudies poreikiai vietoj prabangos“, o lemiamas klausimas skambėjo taip: „Ko iš tikrųjų žmonėms reikia kiekvieną dieną?“ Buvo gaminami nebe kilimai, o patvari grindų danga. Įvairiausios dirbtuvės ėmė bendradarbiauti kurdamos patvarias medžiagas, skirtas iš tuščiavidurių plieno profilių pagamintiems baldams aptraukti.

Moteris, sėdinti Marcelio Breuerio sukurtame gembiniame krėsle iš tuščiavidurių plieno profilių, 1926. Moteris, sėdinti Marcelio Breuerio sukurtame gembiniame krėsle iš tuščiavidurių plieno profilių, 1926. | Nuotr. (fragmentas): © Bauhaus-Archiv Berlin/Dr. Stephan Consemüller Anksčiau minėta Wagenfeldo lempa puikiai iliustruoja, kokia praraja skiria masinio dizaino sampratą nuo ekonominės realybės. Šis rankų darbo gaminys iš sidabro ir stiklo nė iš tolo nepriminė to nebrangaus šviestuvo, kurį galėtų įsigyti eilinis darbininkas. Garsiosios stalinės lempos autorius Wilhelmas Wagenfeldas, grįžęs iš 1924 m. prekybos mugės, buvo priverstas atvirai pripažinti: „Prekeiviai ir gamintojai šaipėsi iš mūsų sukurtų daiktų. Nors jie atrodė kaip nebrangi gamyklinė produkcija, bet iš tikrųjų tai buvo be galo brangūs dizainerių darbai. Taigi jų kritika turi pagrindo.“

Šiandien populiarus ir visai nepigus interjero elementas: Wagenfeldo šviestuvas prekyboje Šiandien populiarus ir visai nepigus interjero elementas: Wagenfeldo šviestuvas prekyboje | Nuotr.: (fragmentas): © Christos Vittoratos CC-BY-SA-3.0 Šiandien realybė atrodo visiškai kitaip: bauhauzo dizainas laikomas kultiniu, o prabangos daiktai vertinami veikiau dėl jų estetikos nei dėl funkcionalumo. Tiesa, bauhauzo principai ir idėjos tapo istorijos dalimi. Jie iki šiol daro įtaką dizainui ir architektūrai, todėl vis dar dėstomi viso pasaulio meno ir dizaino mokyklose. Bauhauzo atstovų, susibūrusių aplink Walterį Gropiusą ir jo pasekėjus Hannesą Meyerį bei Ludwigą Miesą von der Rohe, kūrybinio palikimo tendencijas turbūt geriausiai atspindi daugelis namų, kuriuose šiandien gyvename: šių kūrėjų dėka pažanga, šiuolaikinis gyvenimo būdas ir paprastos formos rado kelią į mūsų gyvenamąsias erdves.