© Suhrkamp Verlag
Pradėkime nuo to: naujausia Philippo Thero knyga, „Die Außenseiter. Flucht, Flüchtlinge und Migration im modernen Europa“ tikrai gali tapti kertiniu veikalu. Plačiai aprėpdamas pabėgėlių judėjimus Europoje autorius susieja tarsi tolimus dalykus – dėl tikėjimo bėgusius hugenotus naujųjų laikų pradžioje ir XVIII a. pabaigos politinius pabėgėlius, dviejų pasaulinių karų sukeltus milžiniškus pabėgėlių srautus ir dabartinę „pabėgėlių krizę“.
Ypač stiprios yra tos knygos vietos, kuriose kalbama apie neretai jau pamirštus istorinius dalykus. Kas dar prisimena Mažosios Azijos graikų egzodą po Pirmojo pasaulinio karo? Arba pabėgėlius po krizės Vengrijoje 1956-aisiais ar po „Prahos pavasario“ 1968-aisiais? Be to, atkuriamą istorinį vyksmą pagyvina trumpos tikrų pabėgėlių biografijos ir trumpi pabėgėlių politikoje, pavyzdžiui, UNHCR veikloje, pasireiškusių žmonių portretai.
Didelis knygos privalumas yra tas, kad ji išryškina, jog bėgimas iš gimtosios šalies ir pabėgėliai jau daug šimtmečių yra tiesiog Europos istorijos dalis – o neretai tą istoriją ir formavo. Kiek sunkiau pavyko mėginimai atskleisti „integracijos“ sąvoką. Tiesa, čia autorius pateikia daug istorinių integracijos – visų pirma sėkmingos – pavyzdžių. Tačiau dabartinė situacija Europoje po 2015 m. vaizduojama ne istoriškai, o dažniausiai tik situatyviai.
Philippo Thero studiją galima laikyti ne vieną šimtmetį trunkančio pabėgėlių judėjimo „normalumo“ žinynu ir tikrai daug ką suprasti bei sužinoti jį skaitant. Juo labiau, kad ši studija pateikia daug paskatų platesnėms diskusijoms nacionalizmo, humanitarizmo, integracijos ir pabėgėlių politikos Europoje įtampos laukų kontekste.