© Suhrkamp Verlag
Jaunas vyras prisimena prieš ketverius metus mirusį vyresnį brolį. Prisimena paskutinę naktį, kai jiedu kartu ėjo per Miuncheno barus. Prie kapo jis buvo tik vienintelį kartą – nors apie brolį galvoja kaip apsėstas. Nesibaigiančioje prisiminimų kaskadoje girdime tai vienur, tai kitur pakrypstančius brolių pokalbius, nedalijamus pastraipomis, sakomus tarsi vienu atsikvėpimu, nuolatinį sąmonės srautą, kurį nutraukia tik nepaprastai daug alaus ir dar daugiau degtinės.
„Die Überwindung der Schwerkraft“ – trapus, melancholiškas ir kartais komiškas Heinzo Helles romanas, kuriam dabartinėje vokiškai parašytoje grožinėje literatūroje vargu ar kas prilygtų. Kalba, ritmo pojūtis, laiko dvasia: nerealiai originalus literatūrinis gedėjimas, dar ir sujaudinantis iki širdies gelmių. Šiaip ar taip autoriui visai nereikia pastangų įveikti sunkio jėgą. Jo proza tokia pasiutusiai gera, kad pakyla nuo žemės jau po pirmojo sakinio.