Urška P. Černe rekomenduoja
Der vergessliche Riese

© Rowohlt Rasime tikrai labai nedaug tokios filigraniškos sandaros knygų vokiečių kalba. Ši parašyta plevenančiais dialogais. Lanksti. Pasakotojo pokalbiai su pagrindiniu personažu – demencija sergančiu tėvu – plastiškai atspindi stiprėjančią ligą. Romaną „Der vergessliche Riese“ [„Užmaršus milžinas“] galima skaityti kaip biblioterapiją. Ši knyga – tai ir subtili tragikomedija: paviršius – romantiškasis Reinas su visomis pilimis, vilomis ir romėnais, vidus – boniečių psichologinis rafinuotumas, gyvenimo būdas ir politiniai kontekstai. Prisimeni, pavyzdžiui, Böllio „Frauen vor Flusslandschaft“. Politinės sutemos dar alsuoja. Kiesingerio atvaizdas ant viešbučio sienos. Senelis nacis, senelė nacė.
 
Kodėl ši proza tokia skaitytina? Knygoje demencijos akivaizda įgalina naujus emocijų lygmenis: linksmybę, užuojautą, sąmojį. Liga suteikia naujų progų atleisti tėvui. Jam pirmiausiai rūpėjo nauja žmona (ji ir pamotė), o savi vaikai atsidūrė antroje ar netgi trečioje – po karjeros – vietoje. Knygoje nerasime jokio prislėgtumo, jokio (įprastinio) artimųjų perdegimo. Iki graudulio jaudina švelnus pasakotojo santykis su tėvu. Pakeri šmaikštūs jų dialogai. Televizoriui rodant filmą apie imepratorienę Sisi, „milžinas“ ištaria vieną iš rafinuočiausių šios knygos minčių: „Šitoks kičas. Šitoks emocijas glostantis niekalas. Filmas apsimeta, tarsi nieko nebūtų buvę (…)“.

Rowohlt Verlag