Pamažu ryškėja jų abiejų gyvenimo keliai, puikios prisiminimų scenos – įtikinamos ir autentiškos, visos jos vertos atskirų pasakojimų. Tomas Akvinietis pažįsta pasaulį tik iki 1274-ųjų, ir nemoka juoktis, jis nesupranta humoro ir nesugeba tiesiog džiaugtis. Stanas stengiasi paaiškinti jam, kaip veikia pasaulis, kaip jis toks susiklostė, ir sykiu pats rasti atsakymus į šiuo metu kylančius klausimus. Pokalbiuose iškyla naujųjų laikų kūriniai, atsiranda vis nauji nustebinantys minčių žaidimai, filosofinės diskusijos apie tikėjimą, Dievo buvimą ar nebuvimą, apie mirtį ir apie gyvenimą, mąstymą ir juoką, greitį ir naujųjų laikų gyvenseną. Ir visa tai einant link šviesos ir pabaigos – gyvenimo pabaigos. Kaip filme, kur pasirodo užrašas „Pabaiga“.
