Vokiečių žanrinis kinas
Kūrybiškumas vietoj pasakojimo rutinos

Sebastiano Schipperio „Viktorija“ | © Wild Bunch Germany
Sebastiano Schipperio „Viktorija“ | © Wild Bunch Germany | © Wild Bunch Germany

Siaubo filmai, Alpių vesternai ar trileriai – jaunieji vokiečių režisieriai siūlo neįprastą kino žanrų įvairovę. Tik ar jiems pavyks įtikinti publiką?

Sebastiano Schipperio filme „Viktorija“ („Victoria“) kamera, o kartu su ja ir pasakojimas, sustoja tik trumpam. Ji, iš Ispanijos kilusi naujoji berlynietė, prieš pat aušrą skambina pianinu kavinėje, kurią turi atidaryti lankytojams. Jis, vadinamas Saule (Sonne), klausosi beveik netekęs amo iš ilgesio, apėmusio juos abu. Tačiau tai tėra trumpas atokvėpis prieš jiems įsiveliant į nemalonumus – banko apiplėšimą, chaosą, baimę, karštligišką lėkimą ir adrenaliną, ir jausmus, kurie apverčia aukštyn kojomis visus įsitikinimus ir susikurtus vaizdinius. 2015 m. filmas „Viktorija“ pelnė šešis vokiečių kino apdovanojimus. Filmo veikėjai iš siauros romantiškos kasdienybės perkeliami tiesiai į trilerišką kino visatą, kupiną nusikaltėlių, policininkų, gyvenimo ir mirties istorijų – ir visa tai nufilmuota kaip vienas vienintelis nenutrūkstamas kadras.

Anonsinis filmukas: Sebastiano Schipperio „Viktorija“ (Youtube.com)

Kur slypi žanrinio kino įvairovė?

Ursas Spörris, kultūros vadybininkas ir Vokiečių kino muziejui kuriamų serialų kuratorius, tikisi, kad filmas „Viktorija“ taps lūžiu vokiečių žanrinio kino sampratoje: „Šis filmas apjungia dvi vokiečių kino tendencijas, kurios šiuo metu teikia daugiausia vilčių – improvizaciją ir žanrą.“ Jau kurį laiką tokie režisieriai, kaip Axelis Ranischas, Isabell Šuba ar Jakobas Lassas, sukelia tikrą furorą savo tiesmukomis, iš gyvenimo pasiskolintomis istorijomis, kuriose aktoriams paliekama daug erdvės improvizacijai prieš kamerą – tai judėjimas, dažnai ženklinamas etikete „German Mumblecore“. Kokius darbus galima priskirti žanrinio kino kategorijai?
 
Kino tyrėjas Hansas Jürgenas Wulffas „Kino sąvokų žinyne“ („Lexikon der Filmbegriffe“) apibrėžia žanrą kaip „kultūrinių tradicijų rinkinį“ ir „rutina virtusią pasakojimo strategiją“. Šiai kategorijai priskiriamos, be abejonės, populiariosios vyraujančiai kultūrai atstovaujančios komedijos, kurių aktoriai ir režisieriai, kaip antai Tilis Schweigeris ar Matthiasas Schweighöferis, privilioja į kino teatrus milijoninę publiką, arba detektyvai, sekmadienio vakarais sukviečiantys prie televizijos ekranų milijonus žiūrovų. Tačiau, kaip teigia Berlyno festivalio „Genrenale“, kuris nuo 2013 m. skiriamas vokiečių žanriniam kinui, organizatoriai, vokiečių kiną pastaruoju metu paraližiuoja pernelyg didelė ir pernelyg vienpusiška rutina. „Tai standartizuotos romantinės komedijos ir anemiška, nejautrą sukelianti televizija su nesikeičiančiais veidais“, – skundžiasi jie festivalio tinklalapyje.

„Kažkas iš lėto vyksta“

Ši diagnozė nebūtinai yra nauja: tokia žiniasklaidos priemonė, kaip televizija, didžiąja dalimi finansuojanti ir kiną, paklūsta spaudimui ieškoti konsensuso ir imasi lengvai suprantamų temų, pavyzdžiui, šeimos dramų ar komedijų. Tuo tarpu valstybinė vokiečių kino finansavimo sistema, kurią neretai kritikuoja filmų kūrėjai, pernelyg dažnai reikalauja imtis socialiniu ar istoriniu požiūriu svarbios medžiagos. Čia nelieka daug vietos niūriems ar mistiškiems elementams, siaubo filmams ar įspūdingam naujo pasaulio kūrimui, kuris būdingas mokslinei fantastikai.
 
„Kažkas iš lėto vyksta“, – pastebi Krystofas Zlatnikas, kuris vadovauja festivalio „Genrenale“ programai ir yra vienas iš portalo „Neuer deutscher Genrefilm“ („Naujasis vokiečių žanrinis kinas“) kūrėjų. Ursas Spörris taip pat įsitikinęs, kad „vokiečių kinas šiuo metu plėtoja žanrų įvairovę“. Barano bo Odaro trileris apie programišius „Who Am I“ 2014 m. uždirbo 5,5 mln. eurų, o ši paranojiška istorija, smagiai pakylėta iki isterijos lygio, pritraukė į kino teatrus per 750 tūkst. žiūrovų – išties dėmesio vertas rezultatas. Užkoduoti pokalbių kanalai programišių gyvenime primena siurrealistinį požeminį pasaulį, metro traukinius, pilnus žmogystų grėsmingomis kaukėmis ir iškreiptais balsais, tai tarsi margaspalvė, o kartu ir nepaprastai grėsminga paralelinė visata. Tokių fantazijų pasaulių jau seniai nebuvo vokiečių kine, dabar jie suklestėjo iš naujo – net jei ne visi sėkmingai.

Anonsinis filmukas:Tillio Kleinerto „Samurajus“ (Youtube.com)

Košmariškai gražus Tillio Kleinerto siaubo filmas „Samurajus“ („Der Samurai“), pasakojantis apie gyvenimą Vokietijos provincijoje ir baimę išsiskirti iš kitų, nedidelės kino platinimo bendrovės „Edition Salzgeber“ duomenimis, 2014 m. pabaigoje sudomino mažiau nei 1 500 žiūrovų. O Andreaso Prochaskos „Tamsusis slėnis“ („Das finstere Tal“), ganėtinai brangus Alpių vesternas, kuriame vaidina nemažai kino žvaigždžių, tais pačiais metais vos peržengė 100 tūkst. parduotų bilietų ribą.

Reikia žemiškų, bet kartu ir kinematografiškų filmų

Atrodo, kad susidomėjimas vokiečių žanriniu kinu iki šiol buvo labiau būdingas filmų kūrėjams, o ne publikai. Festivalio „Genrenale“ programos vadovas K. Zlatnikas norėtų „žiūrovų pasitikėjimo ir filmų, kurie pateisintų šį pasitikėjimą“. Tai ir pasakojimo įtikinamumo klausimas: „Kai kurios istorijos, kurios labai įtikinamai skamba JAV, čia paprasčiausiai neturi tokio stipraus poveikio. Vokietijoje, kur viena vietovė nėra labai nutolusi nuo kitos, sunku įtikinti publiką, kad kažkas gali pasiklysti miške.“ Ir dar vienas tipiškas vokiškas aspektas – žiūrovas nesitiki, kad pramoginis filmas gali pateikti ir rimtą realybės vertinimą.

Anonsinis filmukas: Bastiano Güntherio „California City“ (Youtube.com)

Naujajai vokiečių kino žanrų įvairovei, kuri peržengia komedijos, socialinės dramos ir detektyvo ribas, reikia drąsos atsigręžti į fantastiką, kartais būtinas ir pyktis dėl dabarties. Jai reikia autorių ir režisierių, kurie visa galva panirę į kiną, tačiau kojomis tvirtai remiasi į žemę, kurie žino, kaip nukelti publiką į kitą pasaulį, iki galo neatsisveikinant su savuoju. „Svarbu, kad režisieriai turėtų savitą braižą ir požiūrį, kuriuos galėtų suderinti su atitinkamo žanro dėsniais, – tvirtina Ursas Spörris. – Šiuo požiūriu vokiečių kino finansavimo sistema leistų rastis labai netikėtoms mišrioms kino formoms, kurios į komerciją orientuotoje kino kultūroje neturėtų jokių šansų.“ Puikiu tokio kino pavyzdžiu jis laiko Bastiano Güntherio filmą „California City“. Tai kinematografinis fikcijos ir dokumentikos, esė, vesterno ir mokslinės fantastikos derinys, 2015 m. rugsėjį rodytas Vokietijos kino ekranuose. „California City“ taip pat neskirtas plačiajai publikai – galbūt tai įrodymas, kad vokiečių kino produkcija išsiskiria kūrybine įvairove, o tai mažas žingsnelis kelyje į pasitikėjimą plataus spektro vokiečių kino kūryba.