Architektūros istorija
Raudonų plytų Klaipėda

Maršrutu „Raudonų plytų Klaipėda“ siekiama paskatinti klaipėdiečius ir miesto svečius atkreipti dėmesį į XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje Klaipėdoje pastatytus raudonų plytų pastatus, kurie suformavo išskirtinį miesto architektūrinį veidą ir įkūnijo pažangių technologijų ir naujovių atėjimą į Prūsijos užkampiu ilgai buvusį miestą.

Klaipėda (buv. Mėmelis) pagal įkūrimo datą yra vienas seniausių miestų dabartinės Lietuvos teritorijoje, tačiau seniausi mūriniai pastatai (išskyrus pilies įtvirtinimus) Klaipėdoje datuojami tik XVI amžiumi. Siekiant užtikrinti pilies saugumą, iki XVI a. pabaigos Klaipėdoje galiojo draudimas statyti mūrinius pastatus. Dėl draudimo, taip pat ir dėl grunto ypatybių, iki XIX a. vidurio uostamiestyje dominavo fachverkinis architektūros stilius. Miesto veidas iš esmės pasikeitė po didžiojo miesto gaisro 1854 m., kai sudegė visas senamiestis ir dalis priemiesčių. 1855 m. statybos policijos nuostatuose atsiranda reikalavimas statyti tik mūrinius namus ir sandėlius. Klaipėdoje XIX a. antroje pusėje sparčiai kyla nauji visuomeninės paskirties pastatai, finansuojami ir iš miesto, ir iš valstybės biudžeto, taip pat privatūs raudonų plytų mūro pastatai.

Klaipėdos apylinkėse gausu molio, tad jis nuo seno buvo naudojamas statyboms: plūkto molio grindys, molio ir šiaudų mišiniu užpildomi fachverkinio karkaso tarpai, vėliau pradėtos naudoti džiovintos ir degtos plytos. Plytos gamintos Klaipėdos bei aplinkinių dvarų plytinėse, taip pat buvo atsivežamos iš Olandijos, Vokietijos, Švedijos. XIX a. – XX a. pradžioje buvo naudojamos raudonos, geltonos ir klinkerinės plytos. Plytų dydis įvairus, nes tik 1867 m. Prūsijoje nustatytas vienodas plytų dydis (25x12x6,5).

Maršrutas „Raudonų plytų Klaipėda“

Naujai sukurtu maršrutu „Raudonų plytų Klaipėda“ siekiama paskatinti klaipėdiečius ir miesto svečius atkreipti dėmesį į XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje Klaipėdoje pastatytus raudonų plytų pastatus, kurie suformavo išskirtinį miesto architektūrinį veidą ir įkūnijo pažangių technologijų ir naujovių atėjimą į Prūsijos užkampiu ilgai buvusį miestą. Maršrutas sukurtas vykdant Klaipėdos vokiečių bendrijos projektą „Vokiečių kultūros dienos 2021“ per birželio 18–20 d. organizuotas vyresniųjų klasių moksleivių iš Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno kūrybines dirbtuves. Maršruto ilgis: 8,2 km. Maršruto trukmė einant pėsčiomis: 2–3 val. (į maršruto laiką neįskaičiuotas apsilankymas muziejuose). Išsamų maršrutą galite apžiūrėti Google žemėlapyje.

  Nuotraukų galerija: Raudonų plytų architektūra Klaipėdoje

Šiame straipsnyje pristatome 12 maršruto objektų, atspindinčių raudonų plytų architektūros įvairovę Klaipėdoje.

Kareivinių kompleksas (šiandien Klaipėdos universitetas)

Klaipėdos miestas-tvirtovė (buvęs Mėmelis) jau nuo XVII a. pr. turėjo nuolatinę kariuomenės įgulą. Iš pradžių ji telkėsi pilyje, vėliau karių apgyvendinimu privalėjo pasirūpinti miestiečiai. Tuo tikslu 1904 m. pradėtos statyti naujosios raudonų plytų kareivinės. Kareivinių ansamblį sudaro šeši neogotikinio stiliaus raudonų plytų 2–4 aukštų su mansarda pastatai, kurių fasadai papuošti laiptuotais frontonais ir smailėjančiomis nišomis. Tinkuotos nišos ir šviesaus tinko juostos kontrastuoja su raudonų sienų mūrais ir primena fachverkinę architektūrą. Fasadus puošia virš pastogės išsikišę frontonėliai su arkatūriniais elementais. Langus paryškina apvadai, o pastatų kampus – lizenos, optiškai pastatus žemina karnizai.

Raudonos plytos (vok. Backstein) kareivinių komplekso statybai buvo gaminamos vienoje plytinėje Klaipėdos Joniškės priemiestyje, o Malūnų tvenkiniai atsirado toje vietoje kasant molį. Plytų gaminimo procesas prasideda nuo molio paruošimo, molis persijojamas, pertarkuojamas, kad jame neliktų kalkakmenio ir plytos nesproginėtų. Tuomet plytos išdegamos, degama 1–3 dienas 9000 laipsnių temperatūroje. Išdegtos plytos būdavo džiovinamos, vėdinamos, žiemą sudedamos ant žemės ir per jas važiuodavo plytų prikrautas vežimas – taip tikrintas jų patvarumas.

Majolikinėmis tamsiai žalio atspalvio plytelėmis dekoruoti cokoliai ir palangės ne tik suteikia pastatams puošnumo, bet ir apsaugo, kad į statinio vidų neįsiskverbtų lietus. Po pastatais įrengti pusrūsiai nuo drėgmės apsaugoti klinkerinėmis plytomis ir ties pusrūsio langais įrengtais alsuokliais. Tvoros bokštelių kepurės iš švediško smiltainio, o dekoratyviniai geležies elementai – grotelės ir tvorelės – išlieti iš švediškos 95 proc. grynumo geležies rūdos. Autentiškuose pastatuose išliko daug originalių elementų: plytelių, turėklų, apvadų, durų staktų, daug kur išsaugotas ar atkurtas buvęs išplanavimas. Statant kareivines įrengtos lengvos perdangos, kad sprogimo atveju nenukentėtų žmonės, tačiau išorinėse sienose vis dar galima rasti kulkų žymių, menančių čia vykusius karinius veiksmus.

Du didžiausi statiniai buvo skirti kareiviams gyventi, o vieno aukšto pastate su bokšteliu buvo virtuvė, puskarininkių ir kareivių valgyklos. Pastate su stikliniu stogu – dabartiniame universiteto Finansų departamente ir Evangeliškosios teologijos centre – buvo įsikūręs štabas ir daboklė, arba areštinė, kurioje buvo laikomi nusikaltę kariškiai. Palei Herkaus Manto gatvę pastatytuose korpusuose taip pat gyveno puskarininkiai ir leitenantai, vienu metu ten taip pat veikė karininkų klubas. Pastate, kuriame šiandien įsikūrusi svarbiausia universiteto valdžia – Senatas ir Taryba, taip pat biblioteka, anksčiau buvo arklidės ir sandėlis. Plačios pirmojo aukšto durys mena anksčiau čia buvusį garažą, kuriame buvo saugoma pulko vado karieta, vėliau automobilis, o antrame aukšte ir palėpėse buvo laikomos mobilizacinės atsargos bei amunicija.

Dabartinės aikštės vietoje buvo kareivių pratybų kiemas, aplink jį stovėjo įvairios paskirties ūkinių statinių, taip pat ginklų sandėliai. Po aikšte buvo įrengti vandens rezervuarai, kuriems vanduo imamas iš šalimais tekėjusio Svijanės upelio.

Kareivinių komplekso statybą Prūsijos karo ministerijos iniciatyva miestas pradėjo 1904 m., bet dėl statybininkų streiko darbai kurį laiką buvo sustoję. Pasikvietus 120 italų mūrininkų statybos darbai 1907 m. buvo baigti ir į kareivines įsikėlė Klaipėdoje tuo metu dislokuotas 41-ojo von Boyeno (5-ojo Rytų Prūsijos) pėstininkų pulko trečiasis batalionas. 1920 m. Klaipėdos krašte įvedus Antantės šalių sankcionuotą laikinąją Prancūzijos administraciją, kareivines užėmė 21-asis jėgerių batalionas. 1923 m., Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, kareivinėse įsikūrė lietuvių kariai, kurių buvimą čia mena kareivinių kieme pasodinti trys ąžuolai Laisvė, Vilnius ir Klaipėda. 1939 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, kareivinėse iki 1945 m. įsikūrė Vokietijos jūrų laivyno artilerijos divizionai, o po karo nuo 1945 m. iki 1993 m. kareivinėse šeimininkavo SSRS karinio jūrų laivyno pakrančių apsaugos daliniai. 1993 m. iš Lietuvos išvedus Rusijos kariuomenę, karinį miestelį su apleistais kareivinių pastatais buvo nutarta perduoti Klaipėdos universitetui.

Geležinkelio darbuotojų gyvenamieji namai

Europoje XIX a. antroje pusėje sparčiai plėtėsi geležinkelių tinklas, bet Mėmelis (dabartinė Klaipėda) kurį laiką buvo nuošalyje. Ilgai svarstyta, ar Mėmeliui reikia geležinkelio, ir galiausiai apsispręsta, kad reikia. Pirmoji geležinkelio linija Klaipėdą sujungė su Tilže (dabartinis Sovietskas), statybos truko trejus metus, o atidarymas įvyko 1875 m. spalio 15 dieną. 1881 m. pastatytas ir geležinkelio stoties pastatas, tai geltonų plytų neoklasicistinio stiliaus dviejų aukštų statinys su lėkštu dvišlaičiu stogu, kurio pirmame aukšte buvo operacijų salė, o antrame – butai stoties darbuotojams. Nutiesti traukinių liniją ir sukurti būtinąją infrastruktūrą kainavo 5 800 000 Prūsijos talerių, tačiau buvo apmokėta ne iš valstybės biudžeto, o pritrauktos investicijos iš užsienio. Traukiniai pradėjo kursuoti 1878 metais. Pirmieji reisai buvo krovininiai, daugiausiai gabenta mediena bei žuvis Klaipėda–Šilutė, Klaipėda–Šilutė–Pagėgiai maršrutais. Priešais geležinkelio stotį suplanuota ir išgrįsta pirmoji miesto reprezentacinė aikštė, į stotį vedė medžiais apsodinta gatvė. Aikštėje keleivių lūkuriuodavo karietos, vėliau jas pakeitė tramvajus ir automobiliai, autobusai.

Netoliese, dabartinėje Priestočio gatvėje, XIX a. pabaigoje iškilo raudonų plytų gyvenamieji pastatai, skirti geležinkelio darbuotojams. Pastatai dviejų aukštų su mansarda, stačiakampio plano, simetriškos kompozicijos, kaip ir stotis, dengti lėkštais stogais. Nuo gatvės paslėptus raudonų plytų pastatų fasadus horizontaliai dalina juodų plytų juostos ir puošnūs profiliuotų plytų karnizai. Pastatuose sudėti dideli segmentinės arkos formos langai. Miesto architektūros kontekste pastatai turi išliekamąją architektūrinę vertę ir yra senosios geležinkelio stoties komplekso dalis. Šiuo metu abu architektūriniai objektai yra privačioje teritorijoje, tačiau viename jų siūloma apartamentų nuoma, tad išlieka galimybė pastatą apžiūrėti ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

Karališkoji mokytojų seminarija

Karališkoji raudonų plytų Mokytojų seminarija (vok. Königliches Lehrerseminar), šiandien Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas, buvo pastatyta 1908 metais. Pastatas iškilo tuomet reprezentacinėje Stoties gatvėje (vok. Bahnhofstraße), kurios gale puikavosi keliais dešimtmečiais anksčiau pastatytas geltonų plytų geležinkelio stoties pastatas. Mokytojų seminarijos pastatui buvo skirtas 2,6 ha žemės sklypas, o paties pastato plotas yra net 7029,91 m2. Mokytojų seminarijos komplekse suprojektuoti butai direktoriui ir dėstytojams, daržas, sodas bei sporto aikštynas. Pastato, kurį sudaro keturi korpusai, fasaduose galima pastebėti neogotikos stiliaus įtaką, dėl šios priežasties tam tikri mokyklos elementai primena ordino laikų pilį. Mokomųjų patalpų pastatas su įspūdinga aula – masyvus triaukštis. Triaukštį korpusą išorėje puošia masyvūs neogotikiniai frontonai. Anksčiau trečio aukšto salėje stovėjo vargonai, languose buvo vitražai ir kabėjo karaliaus portretas. Vitražai ir vėl puošia langus, tačiau jau nauji. Seminarijos pastato laiptinėse matyti ir jugendo stiliaus elementų, kuriuos stengiamasi išsaugoti atliekant pastato tvarkymo darbus. Dviaukščiame ir triaukščiame korpusuose buvo gyvenamosios patalpos. Viename – butai dėstytojams, kitame – bendrabutis seminaristams. Pagalbiniame korpuse buvo valgykla, virtuvė, gimnastikos salė, biblioteka ir kt. patalpos. XX a. pradžioje tai buvo moderniausia mokytojų seminarija visoje Prūsijoje, joje dirbo itin aukštos kvalifikacijos pedagogai. Apie pastato paskirtį byloja ir ant pagrindinio raudonų plytų fasado po didžiuoju salės langu išlikęs ir restauruotas užrašas „Königliches Lehrerseminar“. 1908 m. mokytojų seminarijai įsikrausčius į šį pastatą jame liko daug laisvų kambarių, tad apsigyventi juose privalėjo ir klaipėdiečiai studentai. Į bendrabutį įsikraustė net ir seminarijos dėstytojai su šeimomis. Tačiau tiek studentai, tiek dėstytojai turėjo naudotis tais pačiais bendrais patogumais. Mokytojų seminarijos pastatas turi didelę reikšmę daugumai žmonių – kai kurie čia lankė paruošiamąją mokyklą, kiti Pirmojo pasaulinio karo metais sužeisti ar susirgę gydėsi ligonine paverstame pastate. Tačiau visų pirma šis pastatas daugeliui mokytojų buvo dvasinė tėvynė, kur profesiniam savo gyvenimui sėmėsi reikalingų žinių. Po Pirmojo pasaulinio karo mokyklos pastate buvo įsikūrusios administracinės įstaigos, Statybos mokykla, Lietuvių gimnazija. 1922–1934 m. veikė pirmoji lietuviška gimnazija Klaipėdoje. 1934 m. čia veikė vokiškas Klaipėdos krašto pedagoginis institutas, 1935 m. – lietuviškas Respublikos pedagoginis institutas. Po Antrojo pasaulinio karo pastate dirbo įvairios švietimo įstaigos, o 1991 m. pastatas buvo perduotas įkurtam Klaipėdos universitetui.

Ant pastato pakabintos 5 informacinės-memorialinės lentos žymiems čia dirbusiems arba studijavusiems asmenims. Šiame pastate mokėsi Mikas Šlaža, Erichas Karschiesas, Bruno Le Coutre’as, Jonas Užpurvis, Rudolfas Naujokas ir Ewaldas Swarsas. 1922–1933 m. seminarijos pastate veikusioje Lietuvių gimnazijoje penkerius metus direktoriavo Pranas Mašiotas. 2019 m. ant pastato sienos pakabinta memorialinė lenta Adolfui Ramanauskui-Vanagui, vienam iš Lietuvos partizaninio pasipriešinimo vadų, čia studijavusiam dvejus metus. Klaipėdos krašto pedagoginiame institute 1938–1939 m. prancūzų kalbą dėstė žymus prancūzų rašytojas ir kalbininkas Georges’as Matore. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, daugelis prancūzų spėjo palikti šalį, o G. Matore atsidūrė Kauno kalėjime, kur praleido aštuonis mėnesius. Antrojo pasaulinio karo metais išlaisvintas, vedė mylimąją lietuvaitę Aldoną ir 1943 m. išvyko gyventi į Paryžių.

Siaurojo geležinkelio stoties pastatų kompleksas

Tamsiai raudonų plytų vienaukščiame pastate prieš šimtmetį buvo įsikūrusi Klaipėdos siaurojo geležinkelio stotis, arba Klaipėdos siaurukas. Siaurasis geležinkelis, vadintas Memeler Kleinbahn, Klaipėdos krašte veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Mintys apie siauruko statybą ir jo būsimą naudą Klaipėdos apylinkėse atsirado jau apie 1894 metus. Statybos darbai prasidėjo 1898 m. ir galiausiai 1906 m. spalio 22 d. buvo užbaigtos tiesti trys siauruko (vėžės plotis 1000 mm) atkarpos:

• Klaipėda–Klemiškė–Dovilai–Pėžaičiai (34,8 km )
• Klemiškė – Plikiai (10,1 km)
• Dovilai–Laugaliai (4,6 km).

Šias atkarpas (o nuo 1904 m. rugpjūčio 18 d. – ir miesto tramvajų) eksploatavo 1904 m. įkurta bendrovė „Memeler Kleinbahn-AG“. Siauruką aptarnavo 2 lokomotyvai, 5 garvežiai, 8 keleiviniai vagonai, 3 siuntų vagonai, 78 krovininiai vagonai. Keleivių buvo nedaug, vagonais dažniausiai perveždavo pjautą medieną iš Pėžaičių lentpjūvės bei Dovilų kalkių fabriko produkciją. Lokomotyvai dirbo mieste, jie atkarpoje į Smeltę naudojosi tramvajaus bėgiais.

Kai Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, geležinkelis priklausė Klaipėdos miestui, o jį eksploatavo „Ostdeutsche Eisenbahn-Gesellschaft“. 1923 m. siaurojo geležinkelio bėgiai buvo nutiesti į dujų fabriką, skerdyklą. Po karo geležinkelio bėgiai buvo išardyti, o siaurojo geležinkelio stotis naudota kitiems tikslams.

Siaurojo geležinkelio stoties pastatų kompleksas pastatytas 1900–1905 m., darbų vadovas – Paulis Richteris iš Ragainės. Kompleksą sudaro trys stačiakampio plano sublokuoti pastatai: vienaukštis sandėlis, vienaukštė stotis ir dviaukštis administracinis pastatas. Pastatai turi plytų, ar medžiagų, stiliaus (Materialstil) bruožų. Pastatų eksterjere derinamos raudonos plytos ir tinkuotos plokštumos. Administracinis pastatas kvadratinio plano, dviejų aukštų su didele mansarda, dengtas valminiu stogu. Sandėlis stačiakampio plano, simetriškos kompozicijos su dvišlaičiu stogu. 1947–1952 m. stoties patalpos perplanuotos ir įrengti butai, patalpos naudotos ir kitiems tikslams.

Šis kompleksas yra vertingas kaip XX a. pr. tipiškas stoties funkcinio išplanavimo ir šios paskirties pastatų architektūros pavyzdys, vertingas ir urbanistiniu požiūriu. 2011 m. siaurojo geležinkelio stoties tamsiai raudonų plytų vienaukščiame pastate įsikūrė restoranas „XIX amžius“. Savininkai restoraną papuošė skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo iš bronzos sukurta skulptūra „Iešmininkas“.

Šiandien pasivažinėti siauruku Klaipėdoje nėra galimybės, tačiau tai galima padaryti nuvykus į Anykščius, kur įsikūręs Siauruko muziejus, arba Panevėžį.

Prieglauda seniems amatininkams

Buvusi prieglauda seniems amatininkams stovi S. Nėries gatvės pradžioje. Dabartinė S. Nėries gatvė pavadinimą gavo sovietmečiu, o iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo vadinama Stoties gatve (vok. Bahnhofstraße). Ji suplanuota apie 1875 m., kai Klaipėdą pasiekė geležinkelis. Gatvės pabaigoje 1881 m. buvo pastatytas geležinkelio stoties pastatas. XX a. pr. šalia gatvės iškilo karališkoji mokytojų seminarija, siaurojo geležinkelio pastatų kompleksas, taip pat turtingų miestiečių lėšomis finansuotos prieglaudos seniems amatininkams bei pensionatas moterims. Klaipėdos istoriko Jono Tatorio teigimu, 1904 m. iš pirklių Vilhelmo ir Heinricho Pyčų (Pietsch) palikimo dabartinėje S. Nėries gatvėje (Nr. 2) miesto magistratas pastatė prieglaudą seniems amatininkams. Tai dviejų aukštų stačiakampio plano pastatas su dviem įėjimais iš S. Nėries gatvės pusės ir per tambūrus iš kiemo pusės. Patalpos pereinamos, orientuotos į rytus ir vakarus, abiejų aukštų patalpų išplanavimas analogiškas. Jo fasaduose derinamas raudonų plytų mūras ir tinkuotos plokštumos bei betoninės detalės. Šiame pastate pirmą kartą mieste buvo panaudotos betoninės surenkamos detalės (karnizas, sąramos ir kt.). Pastatas papuoštas kontrreljefo principu sienoje išraižytais ornamentais, sudėtingo augalinio piešinio metaliniais ankeriais, vėliavos laikikliu. Šviesaus betono sąramos, palangės ir kitos detalės pagrindinį fasadą daro margoką.

Mėmelyje (dabartinėje Klaipėdoje) įvairiu laiku veikė daug įvairios paskirties prieglaudų, namų benamiams vaikams, ne tik vargšų, bet ir pasiturinčių žmonių prieglaudos. Miesto prieglaudose lietuvininkai ir vokiečiai paprastai būdavo apgyvendinami atskirai. Ko gero, seniausia žinoma prieglauda čia buvo atidaryta 1715 metais.

1910–1912 m. greta amatininkų prieglaudos pastatytas mūrinis trijų aukštų su pusrūsiu moterų pensionato pastatas (S. Nėries g. 4). Po Antro pasaulinio karo moterų pensionato pastate įsikūrė KGB. Pastato rūsiuose buvo įrengtos kameros, čia vykdavo tardymai, kankinimai. Teigiama, kad šiose kamerose nuo 1945–1954 m. kalėjo daugiau kaip 8 tūkst. žmonių. Dabar abiejuose pastatuose įrengtos Klaipėdos teritorinės muitinės administracinės patalpos. S. Nėries g. 4 veikia Rezistencijos ir tremties ekspozicija. Kadangi muziejus įkurtas muitinės patalpose, lankyti jį galima tik iš anksto susitarus telefonu (8 46) 410527.

Klaipėdos dujų fabrikas

Iki XVII a. pabaigos Europoje jokio gatvių apšvietimo nebuvo. Klaipėdos gatvės vakarais taip pat skendėdavo tamsoje iki pat XIX amžiaus. Tik XIX a. pradžioje, kai laikinai mieste apsigyveno Prūsijos karalius su šeima, Klaipėdoje pasirodė pirmieji gatvės žibintai, o nuo 1838 m. Klaipėdos gatvės jau buvo apšviečiamos nuolat. Dideli žibintai kartais būdavo ir architektūros puošmenos. Dujų fabrikas pastatytas siekiant pagerinti Klaipėdos miesto gatvių apšvietimą. Šis raudonų plytų fabrikas buvo pirmasis miesto lėšomis pastatytas pramoninis statinys po 1854 m. Klaipėdą nusiaubusio gaisro. Dujų fabrikui pastatyti buvo skirta 120 tūkst. talerių (istorinė Europos šalių moneta). Fabrikas pastatytas 1861 m. pagal Karaliaučiaus dujų fabriko direktoriaus J. Hartmano projektą. Dujų fabrikui statyti buvo naudojamos skirtingose plytinėse pagamintos raudonos plytos, kuriose iki šių dienų išliko plytinių firminiai atspaudai. Fabriko kompleksą sudarė keturiolika skirtingų pastatų: dujų kameros, saugyklos, distiliavimo bokštai, gyvenamosios patalpos ir kt. 1867 m. šalia senosios dujų saugyklos buvo pastatyta nauja, kur dujos buvo laikomos metalinėse kamerose, aptvertose akmenine siena. Po 27 fabriko gyvavimo metų pradėta rekonstrukcija, per kurią fabriko teritorija išplėsta, pristatyti priestatai, daugelyje miesto gatvių buvo atnaujinti ir pastorinti dujų tiekimo vamzdžiai. 1899 m. praplėsta gamyklos teritorija, pastatyta nauja anglių saugykla. Dujų fabriko teritorija dar buvo plečiama 1912–1936 metais. 1923 m. čia įvyko pirmasis Klaipėdoje darbininkų streikas, per kurį reikalauta geresnių darbo sąlygų. Į darbininkų reikalavimus buvo atsižvelgta, fabrike įvesta 8 darbo valandų diena, įkurtas darbininkų paramos fondas. Senąjį dujų fabriko kompleksą tarpukariu sudarė 14 skirtingų statinių: garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos, dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai. Pastatai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o pokariu trūkstant gyvenamojo ploto juose buvo įrengti butai. Prie Skulptūrų parko stovinčios buvusio Dujų fabriko komplekso liekanos badė akis ne vieną dešimtmetį, tad tik atsiradus galimybei 1990 m. architekto R. Gailiaus iniciatyva buvo pradėti tvarkyti išlikę raudonų plytų dujų fabriko pastatai: atlikti pastatų apmatavimai, nuimtos išlikusios stogo konstrukcijos ir išvalytos dvi dujų talpyklos. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad dujų fabriko teritorija yra labai užteršta toksiškomis medžiagomis ir sunkiaisiais metalais dar nuo XIX amžiaus. Teritorijoje esanti tarša neplinta, tačiau ji yra pavojinga žmogaus sveikatai.

Iki mūsų dienų išliko tik trys raudonų plytų komplekso pastatai – dvi dujų saugyklos ir administracinis pastatas, kuriame šiuo metu yra privatūs butai. Šiuo metu teritorija, kurioje stovi buvusios raudonų plytų dujų saugyklos, yra išnuomota senovinių automobilių entuziastui, kurio tikslas – restauruoti istorinius pastatus ir juose įkurti senovinių automobilių muziejų. Senosios dujų saugyklos vėl turi stogus, originaliose angose įstatyti langai, suprojektuotas požeminis tunelis ir originali sraigtinė konstrukcija, nepažeisianti senojo pastato konstrukcijų bei leisianti talpiai išeksponuoti senesnius nei 100 metų automobilius. Muziejaus užrašas jau kabo virš pagrindinio įėjimo, o patį objektą planuojama atidaryti 2022 metais.

Šiuo metu į Klaipėdos dujų fabriko teritoriją be kompleksą prižiūrinčių asmenų užeiti nėra saugu, jis lankytojams atveriamas tik ypatingomis progomis.

Prano Domšaičio galerija

Prano Domšaičio galerija įsikūrusi Klaipėdos miesto istorinėje dalyje, Liepų gatvėje, keturiuose į vieną kompleksą sujungtuose XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės pastatuose. Galerija atidaryta 1973 m., ekspozicinis plotas – 1800 m2, 22 salėse rodoma per 800 kūrinių. Pastatą iki 8-ojo dešimtmečio rekonstrukcijos sudarė 4 atskiri pastatai – Liepų g. 29, 31, 33, 35. Liepų g. 31 ir 33 priklausė gydytojui okulistui Edwinui Heine’i. Pirmajame pastate jis buvo įkūręs akių ligų kliniką, o antrasis pastatas buvo gyvenamosios paskirties. Išlikę autentiški trijų pastatų (Liepų g. 31, 33, 35) fasadai atspindi būdingas senosios Klaipėdos architektūros formas. Buvusio gydytojo gyvenamojo pastato Liepų g. 33 eksterjere raudonų plytų mūras derinamas su šviesiai tinkuotomis plokštumomis. Palangės ir cokoliai papuošti tamsiai žaliomis majolikinėmis plytelėmis, kurios taip pat apsaugojo atsikišusias pastato dalis nuo neigiamo lietaus poveikio. Pastato pamatas yra iš stambių akmens blokų, planas – asimetriškas, pastato viršuje matomos medinės stogo konstrukcijos. Pastatas turi plytų, arba medžiagų, stiliaus (Materialstil) bruožų. 1973 m. birželio 1 d. jame atidarytas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys – Klaipėdos paveikslų galerija. Architekto Zigmo Rutkausko ir interjerų dizainerio Kazimiero Miežinio pastangomis projektuojant galeriją išsaugota pastato vidaus erdvių struktūra, autentiška laiptinė. 1990 m. galerijos ekspozicijos atnaujintos.

2001 m. liepos 26 d. seniausioje galerijos dalyje (Liepų g. 35) įrengta nuolat veikianti tapytojo Prano Domšaičio (1880–1965) kūrinių ekspozicija. Pranas Domšaitis (1880–1965) – iš Mažosios Lietuvos kilęs Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtinis, po Pirmojo pasaulinio karo išgarsėjęs Vokietijoje, o po Antrojo sulaukęs pripažinimo net Pietų Afrikoje. Klaipėdoje saugomas didžiausias pasaulyje tapytojo kūrinių rinkinys – 665 aliejiniai paveikslai, pastelės, akvarelės, piešiniai, estampai, Lietuvių fondo (JAV) dovana Lietuvai. 2004 m., įamžinant tapytojo ekspresionisto P. Domšaičio atminimą, Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta Prano Domšaičio galerija.

Karališkieji pašto rūmai

Nuo pat miesto įkūrimo laiškų siuntimas buvo itin svarbus dalykas, tam tikslui dar ordino laikais buvo įsteigta speciali tarnyba. 1649 m. pašto gabenimu ėmė rūpintis Prūsijos vyriausybė, atsirado pašto linija Klaipėda–Berlynas–Cleve. 1718 m. įsteigta pašto karietų linija iš Tilžės į Klaipėdą ir kiek vėliau iš Karaliaučiaus į Klaipėdą per Kuršių neriją, o po penkerių metų ir pašto linija Klaipėda–Ryga–Revalis–Narva–Sankt Peterburgas. Pašto tarnyba iš pradžių buvo įsikūrusi Daržų g., vėliau prie Biržos tilto, o 1864 m. įsigijo su Prūsijos karališkąja šeima susijusius pastatus Aleksandro (dabartinėje Liepų) gatvėje. Statyti naujus Pašto rūmus prireikė, kai laiškų ir siuntinių kiekis per du dešimtmečius (1870–1891) išaugo trigubai. 1888 m., po kaizerio Vilhelmo I mirties, senasis pastatas Aleksandro gatvėje, kuriame vaikystėje metus gyveno Prūsijos princai Frydrichas ir Vilhelmas, buvo nugriautas. 1893 m. Argelanderių šeimos namo vietoje pagal architekto H. Schoede’s projektą iškilo nauji modernūs 3 tūkst. m2 ploto raudonų plytų pašto rūmai su 42 metrų bokštu.. Kompleksą sudaro 3 pastatai. Viduryje – dviejų aukštų su mansarda pašto įstaiga. Iš šonų – du mažesni, vienaaukščiai pastatėliai. Viename buvo arklidės ir sandėliai, kitame laikytos karietos. Pastatus puošia neogotikai būdingi aukšti ažūriniai ir laiptuoti frontonai su smailiaarkėmis angomis ir nišomis, trilapiai, keturlapiai dekoratyviniai elementai. Statinius į vieną kompleksą jungia raudonos klinkerinės plytos. Žalios spalvos glazūra dengtos keraminės detalės puošia cokolių karnizus, frontonų ir tvoros stulpų viršūnes. Ansamblyje vyrauja neogotika, tačiau išplanavimas – klasicistinis, o puošnus salės interjeras priskiriamas jugendo stilistikai. Antro pašto aukšto patalpose buvo butas pašto viršininkui, mansardoje įrengtame bute gyveno sargas, taip pat buvo įrengtos patalpos pašto tarnautojams ir/ar keleiviams apnakvindinti. Pašto pastatas turėjo artezinį šulinį, vietinį vandentiekį ir kanalizacijos sistemą, gražų vidinį kiemą su sodu. Per Antrąjį pasaulinį karą paštas stipriai nukentėjo, restauruotas 1969 metais.

Pašto pastato bokštelyje veikia senovinis karilionas. Tai vienas iš trijų Lietuvoje esančių tokio pobūdžio muzikinių instrumentų. Pirmasis Vokietijoje pagamintas karilionas pašto bokšte buvo sumontuotas 1987 metais. Jį 2006 m. pakeitė Olandijoje nulietas naujasis Klaipėdos karilionas. Sunkiausio varpo skersmuo – 1 163 mm, o svoris – 903 kilogramai. Lengviausio varpo diametras – 182 mm, svoris – 10 kg. Bendras varpų svoris yra apie 5 095 kilogramai. Varpų muzikos koncertų galima klausytis kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį 12 valandą.

Ant pašto pastato pritvirtintos dvi atminimo lentos. Pirmoji – Friedrichui Wilhelmui Argelanderiui (1799–1875), žymiam astronomui ir matematikui, kurio tėvui priklausė šioje vietoje stovėjęs namas, o antroji – žymiam lietuvių poetui Henrikui Radauskui, kuris 1936 m. dirbo čia veikusiame Klaipėdos radiofone diktoriumi. Beje, radiofono, pastatyto 1936 m. Jakuose, redakcija veikė Centriniame pašte iki 1939 metų.

2019 m. paštas iš pastato išsikėlė, tolesnis pastatų likimas nežinomas.

Sandėliai Dangės krantinėje

Klaipėdos uostas nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pab. buvo įsikūręs Dangės upėje ir nuo įplaukos į upę tęsėsi apie 3 km. Kairioji Dangės krantinė jau XVI a. buvo užstatyta sandėliais, čia nuolat vyko prekyba. Tuometiniame Mėmelyje (dabartinėje Klaipėdoje) sandėliai buvo fachverkiniai, tačiau po didžiojo miesto gaisro 1854 m. Klaipėdos senamiestyje buvo uždrausta statyti medinius pastatus, todėl upės krantinėje išdegę plotai buvo užstatyti mūriniais raudonų plytų sandėliais. Pokariu dauguma sandėlių buvo nugriauti, ankstesnį uosto krantinių užstatymą primena du po didžiojo miesto gaisro 1860–1871 m. statyti raudonų plytų sandėliai. Sandėlių architektūroje pastebima neogotikos elementų – tai laiptuoti frontonai, juos atkartojančios nišos, fasadai puošti dekoratyvinėmis juostomis. Abu sandėliai turi aukštus dvišlaičius stogus, yra stačiakampio plano ir dviejų aukštų. Žvejų g. 12 sandėlis iš pradžių buvo 3 aukštų, bet per Antrąjį pasaulinį karą apgriautas ir aukštu pažemintas. Dėl statinių panašumų vietiniai gyventojai sandėlius praminė Dviem broliais, bet pavadinimų šie sandėliai turėjo ir daugiau – sandėlis Žvejų g. 8 buvo vadinamas „Dange-Speicher“ (Dangės sandėlis). Jame buvo sandėliuojamos silkės, vėliau linų pakulos, sėmenys, dar vėliau – rašymo priemonės ir mokykliniai reikmenys. Ant greta stovinčio sandėlio Žvejų g. 12 šoninio fasado išliko „Germania-Speicher“ (Vokietijos sandėlis) pavadinimas, o ant durų – raidės „DHB“, greičiausiai reiškiančios „Deutsche Handels Betriebe“ (Vokiečių prekybos įmonė). Iš pradžių tai buvo žemės ūkio produktų sandėlis, o sovietmečiu jame buvo laikomi svaigieji gėrimai. Pastatus pradėta tvarkyti ir rekonstruoti 2001 metais.

Šie autentiški raudonų plytų sandėliai ne tik puošia Klaipėdą, bet ir yra puikūs istorijos liudytojai. Įdomus faktas, kad pirmą kartą laisvoje Lietuvoje panaudoti „Memel“ pavadinimą buvo leista jį užrašant būtent ant sandėlio Žvejų g. 12 sienos. Dabar svečių ištisus metus laukia istoriniuose sandėliuose įsikūrusios kavinės bei restoranai.

Klaipėdos teismo rūmų ir kalėjimo pastatas

Pirmasis Mėmelio (dabar Klaipėdos) teismas ir kalėjimas buvo įkurti pilyje. Čia buvo ir budelio „būstinė“. Nedidelės daboklės (Bürgergehorsam) buvo miesto sargybinėse ir vartuose. Po 1854 m. Didžiojo gaisro Teismo ir kalėjimo kompleksui naujai nutiestoje tuometinėje Malkų (dabar Naujoji uosto) gatvėje 1857 m. nupirktas sklypas, o 1862 m. pastatytas 5000 m2 ploto U raidės formos raudonų plytų pastatas. Kaip ir būdinga tokios paskirties statiniams, pastatų fasaduose vyrauja griežti ir oficialūs elementai. Rūstumo statiniui suteikia akmeninis cokolis, langai su grotomis ir pastatą juosianti plytų bei kaltinio metalo tvora. Pagrindinį neogotikos stiliaus bruožų turintį fasadą puošia laiptuotas frontonas su apskritu raštuotu langeliu. Pastatą horizontaliai į dvi dalis dalina puošnus karnizas tarp pirmo ir antro aukštų. Simetriškos kompozicijos pastato centrinėje dalyje įsikūrė prisiekusiųjų teismas, dešinėje – teismo įstaigos, o kairiame šone buvo įrengtos kalėjimo kameros. Nuo 1885 m. pastate veikė Karališkasis apygardos teismas. Pastato vidus buvo paprastas: rūsių, koridorių ir kabinetų lubos dengtos metalinėmis sijomis, laikančiomis mūrinius segmentinius skliautus. 1898 m. kompleksas išplėstas pristatant priestatą, kuriame buvo įrengti butai prižiūrėtojams su kanalizacija ir kitais patogumais, atskiras sektorius moterims, aikštelė kaliniams pasivaikščioti, pastatytos dirbtuvės.

1945 m. kalėjimo kompleksą perėmė sovietai: netrukus Klaipėdos kalėjimas buvo įtrauktas į bendrą sovietinių kalėjimų sistemą ir gavo „garbingą“ 2-ąjį numerį – 1-asis buvo Lukiškės. Pastate 1945–1960 m. veikė LSSR MGB kalėjimas Nr. 2, kuriame 1945–1953 m. buvo kalinami ir tardomi suimti partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai, civiliai gyventojai. Klaipėdos kalėjimas veikė iki 1960 m., po to pastate įsikūrė milicija, o atgavus nepriklausomybę – Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Šiandien šis didingas pastatas nebeatlieka savo funkcijos – 2015 m. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas iš buvusių teismo rūmų persikėlė į Kauno gatvę, o kompleksas perduotas Turto bankui. Buvo svarstyta pastatų kompleksą perleisti menininkams, tačiau priimtas sprendimas čia įkurdinti teismus. Objektu pasigrožėti galima tik iš išorės. Sklando gandai, kad pastate vaidenasi – teismo kambariuose kartkartėmis dar nuaidi balsai, o koridoriuose girdimi kažkieno žingsniai ir senų varstomų durų cypimas.

2017 m. ant pastato atidengta memorialinė lenta Jurgiui Arnašiui (1872–1934) pagerbti. Jis buvo Tilžės akto signataras, lietuviškos spaudos platintojas, leidinių redaktorius, šiame pastate dirbęs teismo vertėju.

Buvusi Klaipėdos piliavietė ir Klaipėdos tvirtovės citadelė (dabar Pilies muziejus)

Klaipėdos pilies (vokiečių k. Memelburg) statybą 1252 m. inicijavo Livonijos ordino magistras Eberhardas fon Seine (Eberhard von Seyne) ir Kuršo vyskupas Heinrichas (Heinrich). Praėjus dvejiems metams medinę pilį pakeitė aptvarinio-gardinio tipo mūrinė pilis, apsupta gynybiniais grioviais ir pylimais. Tai buvo svarbi Livonijos, o vėliau Kryžiuočių ordino pilis, todėl tobulėjant puolamajai ginkluotei pilis tarp 1399–1519 m. ne kartą perstatyta. 1525 m. pilis vėl buvo iš pagrindų perstatyta. Ji tapo uždaro netaisyklingo kvadrato plano penkiabokšte renesansine pilimi. 1629 m. pagal J. Putkamerio (J. Puttkamer) ir H. P. Fuchso (H. P. Fuchs) projektą pilis buvo paversta jūrų tvirtovės citadele. Pilį juosusios bastėjos buvo pakeistos bastionais, o tvirtovės pylimus sutvirtino akmenų ir plytų sienos. Rekonstruotos ir išplėstos po bastionais įrengtos patrankų laikymui ir artilerijos gynybai skirtos raudonų plytų mūro poternos išliko iki mūsų dienų. 1757 m., per Septynerių metų karą, Mėmelį užėmus Rusijos imperijos kariuomenei, pilis neteko strateginės reikšmės, buvo apleista ir pradėjo nykti. Pilies įtvirtinimai ir pastatai buvo pardavinėjami ir griaunami kaip statybinė medžiaga miesto gyventojams. Griūvančiuose citadelės mūruose XVIII–XIX a. sandūroje įsikūrė teismas ir kalėjimas, vykdytos viešosios bausmės, čia taip pat glaudėsi vargšų prieglauda ir ligoninė, veikė Klaipėdos įgulos karinė ligoninė, buvo parako sandėlis ir pratybų pastatas. 1864–1888 m. Klaipėdos pilyje (citadelėje) paskutinį kartą rekonstruotos poternos su pylimais, juose numatyta įrengti kazematus ir parako sandėlius, tačiau 1888 m. panaikinus Klaipėdos, kaip tvirtovės, statusą, parduoti ir nugriauti likę pilies mūro pastatai.

Pokariu 1945–2009 m. piliavietės teritorijoje veikė Klaipėdos laivų remonto įmonė. 2002 m. restauruotoje princo Frydricho poternoje įkurtas Pilies muziejus. 2006 m. atidarytas Pilies muziejaus ekspozicijos tęsinys restauruotose princo Karlo bastiono poternose ir kazematuose. Skliautuotose raudonų plytų mūro patalpose galima susipažinti su XIII–XX a. vid. Klaipėdos miesto ir pilies raida. Išlikę požeminiai pilies raudonų plytų mūrai yra seniausi visame mieste.

2014 m. Klaipėdos piliavietėje atlikus išsamius archeologinius kasinėjimus išsikeltas tikslas atkurti visą renesansinio stiliaus pilį su ją supusiais bastionais ir gynybinėmis fosomis, pirmiausia atkuriant didįjį pilies bokštą.

Nerijos fortas (dabar Lietuvos jūrų muziejus)

Kopgalis – tai šiauriausia ir kartu jauniausia Kuršių nerijos pusiasalio dalis, geologų duomenimis, galutinai susiformavusi tik XIX amžiuje. Tuo metu čia iškilo ir pirmieji gynybiniai įtvirtinimai. Nerijos forto, dar vadinamo Kopgalio tvirtove, istorija prasidėjo 1865 m., kai Prūsijos karalystės kariai, siekdami apsaugoti Klaipėdos uostą nuo priešų iš jūros pusės, pradėjo tvirtovės statybas. Jos truko septynerius metus. Kartu su Miško fortu (buvusiu dabartinio miesto stadiono vietoje) ir citadele jis turėjo saugoti įplauką į miestą ir uostą. Tačiau XIX a. pabaigoje, patobulėjus jūrinių karo laivų artilerijai, pastatas tapo nebereikalingas. Vėliau keletą metų forte veikė kaimo mokykla, jai išsikėlus apsigyveno uoste ir jūroje dirbančių darbininkų šeimos. Ant šiaurinio Kopgalio tvirtovės pylimo 1902 metais buvo pastatytas semaforas ir signalinė stotis laivams. Jie rodė vėjo kryptį, stiprumą bei vandens banguotumą. 1939 m. Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, forte vėl įsikūrė kareiviai. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 m. spalio 14 d., fortas buvo susprogdintas. 1945 m. fortą užėmė sovietų kariai, vėliau iki 1975 m. jame buvo įsikūrę pasieniečiai. 1972 m. buvo pradėti išlikusių statinių tyrimai. 1976–1978 m. Nerijos fortas restauruotas ir 1979 metais čia įkurtas Lietuvos jūrų muziejus. Nerijos fortas – tai vienintelis išlikęs XIX a. antrosios pusės Prūsijos karinio paveldo objektas Lietuvoje. Jį sudaro vidinis šešiakampio formos 14 metrų aukščio pylimas, po kuriuo įkurti raudonų plytų kazematai ir parako sandėliai. Jis užima 4 ha plotą. Plytų ir žemės gynybinį statinį juosia fosa – 2 m gylio ir 12 m pločio vandens pripildytas gynybinis griovys. Patekti į fortą galima tiltu, kuris anksčiau buvo pakeliamas. Forto kieme (dabartinėje akvariumo vietoje) anksčiau stovėjo 40 m skersmens dviejų aukštų cilindro formos redutas – gynybinis ir įgulos gyvenamasis pastatas. Redutas turėjo 20 metrų skersmens vidinį kiemą su šuliniu.

Šiandien, lankant Lietuvos jūrų muziejų, galima apžiūrėti buvusius amunicijos sandėlius, parako saugyklas, raudonų plytų poternas ir kazematus. Poternose ir kazematuose po tvirtovės pylimais įrengta Lietuvos laivybos istorijos ekspozicija, o ant pylimų, buvusiose pabūklų aikštelėse, eksponuojama senovinių ir šiuolaikinių inkarų kolekcija. Iš viso Jūrų muziejaus rinkiniuose saugoma daugiau nei 88 tūkst. eksponatų.