Greita navigacija:

Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Kūniškumas
Lietuvos erdvės agentūra. Planeta iš žmonių kūnų.

Panoraminis Paukščių Tako vaizdas
© Goethe-Institut / Getty Images

Julijonas Urbonas

2019 m. įsteigiau Lietuvos erdvės agentūrą (LEA), kosminės kultūros organizaciją, kurios tikslas – tyrinėti nežemišką vaizduotę ir gravitacinę estetiką. Organizacijos steigimą paskatino per pastaruosius 5-6 metus paplitęs terminas „Naujasis kosmoso amžius“, kuris apibrėžiamas tokiais naujais reiškiniais ir tendencijomis, kaip kosminės ekonomikos atsiradimas, ženkliai padidėjęs nacionalinių kosminių programų skaičius ir astro-antropoceno teorizavimas. Prie šio sąrašo dar pridėčiau humanitarinių ir meno disciplinų sukosmiškėjimą: vis daugiau disciplinų prisiklijuoja priešdėlį ‚astro‘  (astroantropologija, astroetika, astropolitika, astromenas..) ir persvarsto savo teorinius pagrindus per kosminę perspektyvą. Juk visgi visos disciplinos gimė ir augo ant Žemės, žemiškoje ekosistemoje, su 1 g gravitacija ir su žmogiškąja priežiūra. Būtent pastaroji įžvalga paskatino LEA imtis klausimo, kaipgi tyrinėti nežemiškumą, kuomet esame prigimtiškai prilipę prie žemės tiek kūniškai, tiek mentališkai? Kaip išsilaisvinti iš žemiškos vaizduotės ir mąstymo?

Iš dulkių į dulkes

LEA siūlo imtis minties eksperimento: užmirškime trumpam mūsų žemišką prigimtį ir susilaikykime nuo mastelio įtraukimo, traktuokime savo kūnus kaip kosminius objektus. Juk visgi viskas susiformavo iš kosminių dulkių, tad šia prasme nelabai kuo skiriamės nuo akmens, smėlio kopos ar asteroido. Dabar pamėginkime perkelti kūnus iš Žemiškos aplinkos, tiksliau už Karmano linijos – ribos, esančios maždaug 100 km aukštyje virš Žemės jūros lygio, skiriančios Žemės atmosferą ir kosminę erdvę. Priklausomai nuo vietos kosmose ir aplinkybių, kūnas netrukus transformuotųsi į kitą kūną, suyrant ir grįžtant ten, iš kur ir atsidaro: kosmines dulkes.

Dangiškas kūnas iš žmonių kūnų

Tačiau, jei paleistume ne vieną kūną, bet milijardą ar net visą sekstiljoną (1036)? Ir pasirinktume konkretesnę vietą kosmose: vieną iš Lagranžo taškų. Pastarieji – tai padėtys tarp dviejų, vienas aplink kitą besisukančių kūnų (pavyzdžiui, Žemės ir Mėnulio, Saulės ir Žemės), kuriuose gravitacijos jėgos kompensuojasi ir tretieji kūnai, pavyzdžiui, kosminiai zondai, pakimba vietoje, stabilizuojasi. Ten pakibę kūnai būtų neveikiami jokių kitų jėgų, tik labai silpnos gravitacinės jėgos sklindančios iš pačių kūnų (bet koks objektas su mase turi gravitacinį lauką). Per maždaug kelis mėnesius ten sklandantys kūnai suliptų į vieną gumulą ir ilgainiui ši žmogiška biomasė pradėtų apvalėti dėl savo sutelktos gravitacijos, šerdyje prispausti kūnai pradėtų kaisti dėl spaudimo jėgų, užvirtų, pavirstų į riebalų lavą, kuri keliautų į paviršių ir formuotų šios naujos planetos landšaftą. Planeta „Žmonija“.

Monumentas žmonijai

Ką toks minties eksperimentas galėtų reikšti čia ir dabar? Nusileiskime žemėn. Jaučiame, artėja apokalipsė. Pandemija, klimato kaita, bolidai, atominis karas, ateiviai – tai tik keletas scenarijų. O štai išsigelbėjimo scenarijų gerokai mažiau: kitų planetų kolonizacija, kosminės stotys, krioanabiozė (šalčiu grįžtamai pristabdyta gyvybė). „Juodosios gulbės“ teorija teigia, kad tokie įvykiai gali įvykti netikėtai ir staiga. Blogiausiu atveju, jei teks susitaikyti su mūsų planetos ir istorijos pabaiga, kokį žmogaus palikimą paliksime visatoje, išskyrus kosmines šiukšles? Kas gali geriau įamžinti žmogų nei pats žmogus?! Galima pasirinkti tam tikras kosmose vietas, kaip kad kai kurie Lagranžo taškai, kur yra beveik absoliutus nulis, vakuumas, nėra Saulės radiacijos bei beveik nėra susidūrimų su kitais kosminiais kūnais – ideali terpė užkonservuoti kūną milijardui metų. Kosminės žmonijos kapinės. Žmonijos fosilija.

Vitruvijaus architektūros inversija

Viena esminių architektūros problemų yra gravitacija. Kas tuomet yra architektūra, kai nėra gravitacijos? Negana to, kas nutinka, kai žemiškos architektūros ašis – žmogus, tampa pačia architektūra? Pakibus kosmose kūnas netenka lyties, rasės, socialinio, politinio, ekonominio konteksto. Tokios esminės erdvės sąvokos, kaip „viršus“ ir „apačia“, „vertikalu“ ir „horizontalu“ praranda prasmę. Kas tokiu atveju yra vertikali laikysena, kai kojos nebetenka ryšio su žeme? Galva ir užpakalis tampa lygiaverčiai. Kosmosui vienodai: žmogaus kūnas tampa tapatus kosmoso šiukšlei, kometai, žvaigždei ar plyta naujam kosminiui statiniui.

Kiborgų kolonija

Terminas ‚kiborgas‘ buvo įsteigtas apibrėžti naują žmogaus rūšį, kurio nuogas, bet modifikuotas kūnas išgyventų atšiaurias kosmoso sąlygas. Jei nesugebame valdyti ekosistemos, tuomet gal galime prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių modifikuodami patys save? Kai žemė išslys iš po kojų tiesiogine šio žodžio prasme, kaip ir kur gyventų žmonės-kiborgai? Pakibęs kosmoso vakuume sekstiljonas kiborgų, kuriems nereikia oro, maisto ir prieglobsčio, ką jie veiktų ir kuo užsiimtų? Ar išliktų nors viena tokia žemiška sąvoka, kaip kultūra, gyvybė, menas, architektūra, meilė?