Franziska Nast Never Say Ever

Franziska Nast bendrauja su Nidos meno kolonijos vykdomąja direktore Rasa Antanavičiūte
Franziska Nast bendrauja su Nidos meno kolonijos vykdomąja direktore Rasa Antanavičiūte | Nuotr.: Sophie Bellot

2012 liepos 18 d. Franziska Nast savo kūrybą pristatė Thomo Manno festivalyje. Nidoje sukurto plakatų archyvo darbais, kurie buvo eksponuojami Nidos katalikų bažnyčios oranžerijoje, menininkė pristatė savo dviejų mėnesių viešnagės meno kolonijoje pátirtis.

“Noriu: būti čia, atrasti, išgyventi, mėgautis, (...), nusiraminti, dirbti, nedirbti, (...), rinkti žodžius, vesti dienoraštį, (...), tatuiruoti, (...), kirpti plaukus, (...), megzti kontaktus, mokytis, užmiršti, rinkti, ką nors fotografuoti, (...), sukurti archyvą, rasti archyvui prasmę ir formą, parašyti atidėtus laiškus, nesikratyti darbų, dėl kurių gėda, (...), papasakoti apie save, surinkti istorijų, perdirbti istorijas, įdegti, (...), daryti iš seno nauja, daryti nauja ir pamiršti sena (...)“ rašė Franziska Nast 2012 m. birželio 12 d. savo užrašuose, atvykusi į Nidą iš Hamburgo. Ši paroda tai jos gyvenimo ir darbo Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje rezultatas. Franziska yra pirmoji menininkė, gavusi Goethe´s instituto Vilniuje stipendiją rezidencijai ir kūrusi Neringoje du mėnesius. Jos meninė rezidencija ir ši paroda yra XVI Thomo Manno festivalio dalis.

Paroda katalikų bažnyčios oranžerijoje Paroda katalikų bažnyčios oranžerijoje | Nuotr.: Sophie Bellot Franziskos plakatai pasakoja apie jos gyvenimą Nidoje 2012 m. birželį ir liepą, kasdienybę paversdami įvykiu: birželio 1 d. ji kirpo plaukus savo vaikinui – atsirado Baltijos kirpimas; birželio 4 d. – išsitatuiravo ant kojos palmę, birželio 6 d. – nusipirko ir paragavo delikatesinių putpelės kiaušinių. Plakatai atsirado savaime, vedant kasdienius užrašus, susitinkant su žmonėmis, klausantis muzikos, einant apsipirkti. Tai atviro kodo plakatai-dienoraščiai, kuriuos įtakoti galėjo bet kas. Juose keistai sutapatintas intymus ir viešas pranešimas. Smulkus, privatus įvykis paverčiamas niekada nevykusiu grandioziniu renginiu, apie kurį skelbia didžiulis plakatas. Tarp 22 plakatų yra tik du „tikri“: plakatas, skelbiantis apie paskaitą „Glaube, Liebe, Hoffnung“ ir šios parodos plakatas; visi kiti yra išgalvoti, išpūsti, sufabrikuoti. Esame pripratę, kad plakatuose aiškiai skelbiama rimta informacija – neaiškus plakatas = blogas plakatas. Franziskos pranešimą sunku perskaityti. Dėl to jos plakatai trikdo, o Franziskai tai patinka. Kodėl menininkas atostogų rojuje turėtų kurti tobulus kūrinius be klaidų? Kodėl negalima tiesiog kurti?

Oranžerijoje auginami ir tokie augalai, kurie privatiems butams pernelyg dideli. Oranžerijoje auginami ir tokie augalai, kurie privatiems butams pernelyg dideli. | Nuotr.: Sophie Bellot Beje, tarpe tarp intymaus ir viešo, tarp teksto vokiškai, angliškai ir lietuviškai taip pat yra daug vietos atsitiktinumams ir klaidoms. Vienas iš galimų parodos pavadinimų buvo “pasiklydę vertime” (pagal to paties pavadinimo Sofios Coppola filmą). Tas tarpas tarp rimto ir nerimto, teisingo ir klaidingo, tikro ir išgalvoto yra tai, kas Franziskai įdomu. Daugelio plakatų tekstų neįmanoma išversti. Kiek “vokiška” menininkės mintis suprantama “lietuviškam” skaitytojui? Ką asmeninis Franziskos pranešimas reiškia “normaliam” parodos lankytojui? (O ką reiškia Thomo Manno pranešimas Nidai?) Franziska siūlo nesigilinti. Įsiklausykit į skambesį, pasižiūrėkit į vaizdą. Kad ir kaip pasikeistų pranešimas pakeliui iš Franziskos pas Jus, jeigu tik gausite pranešimą, jis bus teisingas.

Kūriniuose panaudoti ir prisiminimai apie Agnes Miegel eilėraštį „Nidos moterys“ Kūriniuose panaudoti ir prisiminimai apie Agnes Miegel eilėraštį „Nidos moterys“. | Nuotr.: Sophie Bellot A0 formato rankų darbo plakatai yra suklijuoti iš šešiolikos A4 formato ryžių popieriaus lapų (kuriuos Franziska atsivežė iš namų – Maximoje tokių neparduoda). Ant jų spausdinta paprasčiausiu spalvotu spausdintuvu. Nelygumai, atsiradę klijuojant plakatus iš gabalų, naujus paverčia senais. Susimuliuota praeitis suteikia plakatams tikroviškumo, netikrą įvykį paverčia “tikresniu”. Atrodo, kad pabuvę gatvėje ant skelbimų stulpų jie, kaip gražus vaizdelis ar svarbus prisiminimas sugrįžo po kažkieno stogu: į bendrabučio kambarį, laikiną menininkės studiją Meno kolonijoje arba Nidos katalikų bažnyčios oranžeriją – erdvę, kuri niekam nepriklauso. Paprastai plakatais nebrangiai ir efektyviai prisijaukiname svetimas erdves – pasikabinusi didelį mėgstamo filmo plakatą ant sienos pažymiu, kad tai mano kambarys ir pasakoju apie save. Franziska bando prisijaukinti erdvę tarp meno (Savicko paveikslų galerijos), mirties (šarvojimo koplyčios) ir amžinybės (katalikų bažnyčios viršuje).

Gėlės, o ypač palmės auginamos vazonuose joms per šaltuose kraštuose, kalba apie ilgesį ir svajones: daugelis mūsų bando ilgą žiemą praskaidrinti egzotiškais augalais taip įveikiant atstumą tarp čia ir rojaus. Likus savaitei iki Velykų švenčiamas Palmių (arba Verbų) sekmadienis žadina prisikėlimo stebuklo nuojautą ir viltį. Į šią oranžeriją Nidiškiai atneša per daug vešlias savo svajones – gėles, kurios nebetelpa nei ant palangės, nei ant grindų. Franziskai jos labai tiko. Svajonės, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių tenka atsisakyti, ir plakatai, kuriuose kasdieniškos smulkmenos, bent ant popieriaus, virsta svajonėmis, gerai papildo vieni kitus. Svajonių prieglauda iki vasaros pabaigos virto svajonių fabriku.