Nida ir fotografija
Smėlis, vanduo ir tuščia erdvė

Kas nors, žvelgiantis iš toliau į Lietuvos fotografiją, galbūt nustebtų: kiek daug čia smėlio, vandens ir tuščios erdvės! Bet taip ir turi būti. Nuo 1973 m. Nidoje vyksta fotografijos seminarai, į kuriuos suvažiuoja Lietuvos fotografai, jų kolegos iš kitų šalių, kritikai, filosofai, galerininkai, žurnalų redaktoriai ir t.t. Tarp paskaitų ir susitikimų visi fotografuoja. Taip formuojasi tarsi atskira Kuršių nerijos pusiasalio fotografijos istorija.

Į Nidą fotografus traukia ta pati „laukinė“ gamta kaip kadaise – vokiečių ekspresionistus ir Thomą Manną. Jos laisvė nuo kasdienybės ir atvira, vandenų apsupta erdvė, kur galima atsiduoti šviesai, vėjui ir laikui. Štai kaip 1931 m. Thomas Mannas pasakojo apie Kuršių neriją Rotary klube: „įspūdis gaivalingas ir kone slogus, – ne tiek tada, kai esi viršuje ir matai abi jūras, kiek uždarose daubose. Niekur nė takelio, tik smėlis, smėlis ir dangus.“ Šios stichijos, jų tuštuma labai tinka fotografijai. Nes tai – šviesos drobė, ant kurios dar nepripiešta daiktų. Kad galėtų iš tikrųjų „rašyti šviesa“, Bauhause dirbęs modernistas Laszlo Moholy-Nagy konstruodavo šviesos moduliatorius – kinetines skulptūras iš metalo ir plastiko, medžiagų, skirtingai atspindinčių, sugeriančių, laužiančių šviesą, kurią užfiksuodavo fotogramose. Nidos kopos, kurias kasdien perlipdo vėjas, ir du vis kitaip susišiaušę vandens plotai iš kairės ir iš dešinės tikriausiai patiktų Moholy-Nagiui kaip milžiniškas šviesos moduliatorius.
Todėl kopos – puiki vieta egzistencializmui, kuris tarpsta vienatvėje. Palikti patys sau, smėlis ir vėjas sunaikina visus civilizacijos ženklus, čia viskas laikina: ir supustytos formos, ir žmonių gyvenimai, nes smėlis slankioja, nusineša, palaidoja ištisus kaimus. Kuršių nerija – tarsi smėlinis smauglys, kurio pilve lėtai virškinami laiko sluoksniais sugulę mirusių žmonių gyvenimai. Todėl kurdami Nidoje fotografai išgrynina būtį. Amžino laikinumo šviesa persmelkia Jono Kalvelio ir Kazimiero Mizgirio kopų peizažus, kuriuose kosmosas kasdien rašo savo hieroglifus. Vienoje Antano Sutkaus fotografijoje per baltą smėlio tuštumą prieš vėją žygiuojantis Jeanas Paulis Sartre‘as tapo egzistencialistinės kovos su gamta ir „su savimi“ simboliu: jis vis dėlto žengia per savo šešėlį. Jį lydintį antrą šešėlį mėginta politizuoti – kai kam atrodė, kad filosofą persekioja KGB. Tačiau atspausdinus visą kadrą paaiškėjo, kad tai buvo tik Simone de Beauvoir. Ją Sutkus nukirpdavo, kad žmogaus kovos su gamta dramos neišblaškytų kasdienybė.

Sartre‘o fotografijos istorija dabar liudija fotografijos galią. Sovietmečiu Kuršių nerija buvo pasienio zona, į kurią būdavo galima patekti tik su specialiu leidimu. Daug kam Nida likdavo tokia pat nežinoma kaip už jūros horizonto esanti Švedija. Tačiau fotomenininkams čia buvo leista rengti seminarus, o kinematografininkams – filmuoti. Taigi fotoaparatas buvo įrankis patirti šiek tiek laisvės, kurios iliuziją kūrė beribis, nesuvaldomo vėjo pustomas smėlis ir ta horizonto riba, už kurios nežinia kas bus. Į kopas būdavo galima pabėgti nuo prižiūrėtojo akies ir fotografuoti uždraustą nuogą kūną (tai darė Rimantas Dichavičius). Arba galima nerti į vaizduotės pasaulį, susimontuotą iš smėlio ir vandens abstrakcijų (tai – Vitalijaus Butyrino pasakos). Bet ir pati jūra buvo įmanomas kelias į laisvę, kurį kartais kildavo mintis išbandyti drąsuoliams, bet įveikdavo tik mintis. Tai primena Gintauto Trimako žvilgsnis, kai jis fiksuoja „13 išėjimų prie jūros“. Nors jis tik registruoja visus lentinius takelius į paplūdimį, tai nėra nekaltas peizažas. Jūros horizontas brėžia ribą, už kurios – nežinomybė, utopija, niekur.

Tačiau jūra – ne tik būdas pabėgti. Ji kai ką ir atneša – kitų žmonių patirtis, prisiminimus, istorijas. Todėl 9-ajame dešimtmetyje Nidos erdvė fotografijai tapo socialiniu peizažu. Alvydas Lukys prie jūros rastus lentgalius, buvusius daiktus fiksuodavo kaip prarastų tikėjimų ir gyvenimų ženklus, kurie išjudina vaizduotę. O Virgilijui Šontai bet koks rastas stiklas, virvė ar pirštinė tapdavo monumentais, menančiais praeitį, kurios ženklai nebeįskaitomi, bet į šiapusybės erdvę pritraukia amžinybės šviesą. Vytautas Balčytis, Alfonsas Budvytis, Vytautas Pletkus, Remigijus Pačėsa ir Gintaras Zinkevičius (jis, tiesa, fotografavo tą patį peizažą Smiltynėje) čia aptikdavo liūdesį, nuobodžiai ištįsusį kasdienybės laiką, jos pilkumą, kuri perdažo net žuvėdras.

Ir dabar tebesilankydami seminaruose, o taip pat – kurdami 2010 m. atidarytoje Nidos meno kolonijoje, fotografai tolsta nuo pakylėtos egzistencializmo patirties. Jie apmąsto vietos istoriją, socialinius santykius ir ekologines problemas. Bet vis tiek kitaip, stengdamiesi nesuardyti ypatingo šios erdvės poveikio. Sustodami ir neprisiliesdami – kaip Jurgita Remeikytė, kuri 36 iš juostų dėžučių padarytas kamerytes paleido į orą, kad jos užfiksuotų ne vaizdą, o skrydžio virš sudegusio miško pojūtį.