Martinas Lutheris Superžvaigždė ir tamsiosios jos pusės

Martino Lutherio figūrėlė
nuotr. (fragmentas): © Playmobil

2017 m. minint Reformacijos jubiliejų, Martinas Lutheris tampa daugybės diskusijų tema. Kai kurie būgštauja, kad jo asmenybė pernelyg aukštinama, pamirštant tamsiąsias jos puses. Ar įmanoma garbinti Lutherį, kartu išlaikant tam tikrą atstumą?

Martinas Lutheris yra kiek aukštesnis nei septyni centimetrai, o jo širdis pagaminta iš plastiko. Vienoje rankoje jis laiko atverstą Bibliją, kitoje – plunksną. Ši „Playmobil“ sukurta reformatoriaus figūrėlė tapo viena perkamiausių. Lutherio kojinės ir Lutherio likeriai taip pat mielai perkami. Jo atvaizdai puikuojasi ant lėkščių, puodelių ir skraidančiųjų diskų.
 
1517 m. Martinas Lutheris (1483–1546) paskelbė savo revoliucingąsias tezes, prikaldamas jas ant Vitenbergo bažnyčios durų. 500-ąsias Reformacijos pradžios metines Evangelikų bažnyčia, Vokietijos federalinė vyriausybė ir dauguma Vokietijos žemių ketina paminėti gausiais masiniais renginiais ir parodomis. Jų pradžia – 2016 m. spalio 31 d. Tiesa, tuo metu, kai su Lutheriu susiję dalykai vis dažniau tampa kičo objektu, dėmesio centre atsiduria ir tamsiosios reformatoriaus pusės. Ar galima ir apskritai ar reikia garbinti Lutherį? Tokį klausimą feljetonuose, laikraščiuose, specializuotuose žurnaluose ir knygose kelia žurnalistai, istorikai ir kultūrologai, kritikuojantys Reformacijos jubiliejaus šventės planus.

Agitacija prieš žydus

Lutheris protestavo prieš Katalikų bažnyčios prekybą indulgencijomis, kuomet tikintieji turėdavo mokėti už tai, kad jiems būtų sutrumpintas laikas skaistykloje. Lutheris argumentavo, kad Dievas myli ir priima kiekvieną žmogų. Už tai nereikia mokėti, pakanka tik tvirto tikėjimo.
 
Ši mintis išjudino Bažnyčios pamatus ir suteikė daugybei žmonių galimybę išsivaduoti iš popiežiškų dogmų. Tačiau Lutherio idėjos suskaldė Bažnyčią ir pasmerkė Europą kruviniems religiniams karams. Be to, reformatorius kurstė neapykantą žydams ir musulmonams. „Žydai yra toks beviltiškas, pykčio ir nuodų pritvinkęs reikalas“, – rašė jis ir ragino griauti sinagogas. Be to, Lutheris neslėpė pasibjaurėjimo sukilusiais valstiečiais, o tai paskatino vietos kunigaikščius imtis brutalių veiksmų prieš savo pavaldinius.
 
Minint 400-ąsias Reformacijos metines, niekas apskritai nesidomėjo tamsiosiomis Lutherio pusėmis. Jis tarsi buvo laikomas tautos šventuoju, kuris kūrė istoriją, laikydamas Bibliją rankose ir tikėdamas pergale. Jo tvirtumas kovojant prieš popiežių ir imperatorių tapo religinio dvasios pakilimo pavyzdžiu tiems vokiečiams, kurie pasiaukojamai kovėsi Pirmojo pasaulinio karo metais.

Daug kam patinka idėja apie demokratijos pirmtaką

Dėl daugybės dalykų, apie kuriuos anuomet buvo kalbama ir rašoma, šiandien Bažnyčia jaučiasi nesmagiai – ir ne be pagrindo. Prisimenant nacių terorą, karą ir griuvėsius, Lutheris atrodo nelabai tinkamas būti tautos didvyriu – dėl to sutaria ir Bažnyčia, ir istorikai bei politikai. Vis dėlto ar įmanoma garbinti Lutherį, atsiribojus nuo heroizmo ir visų minėtų niūrių aspektų?
 
2017 m. Evangelikų bažnyčia ketina pristatyti Lutherį kaip „ryškią simbolinę figūrą“, kuri, „kaip ir daugybė garsių istorinių asmenybių, ragina žmones kritiškai mąstyti, tuo pačiu atkakliai, drąsiai ir įtikinamai kviesdama juos susitapatinti su Bažnyčia.“ Reformaciją norima pateikti kaip Europos „laisvės istoriją“, turėjusią įtakos įtvirtinant pagrindines žmogaus teises – pirmiausia religijos ir sąžinės laisvę, kuri pakeitė Bažnyčios ir valstybės santykį ir paskatino šiuolaikinės demokratijos sampratos atsiradimą. Vokietijos federalinei vyriausybei ir Vokietijos žemių vadovams taip pat patinka idėja pagerbti Lutherį kaip laisvės, žmogaus teisių ir demokratijos pirmtaką. „Martinas Lutheris – superžvaigždė“. Taip Vokietijos kultūros taryba (Deutscher Kulturrat) pavadino jubiliejui skirtą leidinį.

Griaunant populiarius mitus

Daugeliui istorikų atrodo, kad tai peržengia ribas. Danielio Jütteʼs iš Harvardo universiteto teigimu, Lutheris buvo ne Naujųjų laikų pionierius, o „vienas paskutinių Viduramžių epochos atstovų“. Lutherio suvokiama laisvė visada buvo siejama su Dievu ir yra nesulyginama su ta pasaulietine laisve, kuri būdinga dabartinei vakarietiškai visuomenei. Teologai taip pat įspėja dėl pastangų nugludinti Lutherio asmenybę tiek, kad jis niekam neužkliūtų. Tuo tarpu istorikai ir kultūrologai su pasimėgavimu griauna populiarius mitus. Visai gali būti, kad Lutheris ne pats prikalė tezes ant Vitenbergo bažnyčios durų, maža to, tam galėjo būti panaudotas visai ne plaktukas, o antspaudų lakas. Juolab kad su plaktuku rankoje Lutherį pradėta vaizduoti tik XIX amžiuje, kai jis buvo stilizuojamas tautos didvyriu.
 
Įspėjimai, kad nereikėtų Lutherio dar kartą kelti ant pjedestalo, turi pagrindo. Viduramžių vienuolis nėra šių dienų amžininkas. Tiesa, jei atsižvelgtume į visas šias abejones, mums liktų tik medžiaga, tinkama didžiuliam istorikų kongresui ar teologų konferencijai. To būtų per mažai, norint paminėti įvykį, kuris tikrai iš pagrindų pakeitė Europą.
 
Jei gyvendami XXI amžiuje norime perteikti istorinius įvykius taip, kad jie paveiktų mases, neapsiesime be apibendrinimų ir tam tikro didvyrių garbinimo. Parengiamosios diskusijos taip pat būtinos. Tai nėra erzinantys trukdžiai, tai tiesiog tinkamas būdas šiuolaikinei demokratijai išsiaiškinti savo praeitį. M. Lutheriui bet kokiu atveju būtų patikę, kad žmonės vis dar karštai dėl jo ginčijasi – net ir po 500 metų.