Teatro finansavimas Nepriklausomas teatras Vokietijoje

Gob squad
Gob Squad | © Manuel Reinartz

Nepriklausomo teatro erdvė Vokietijoje yra tokia didelė ir gyvybinga, kad apie pozicijas ir jo raidos tendencijas galima kalbėti tik bendrais bruožais. Nepriklausomas teatras paprastai yra tarsi kitoje didžiulės valstybinių ir miesto teatrų erdvės pusėje.

Valstybiniai ir miesto teatrai yra viešosios įstaigos ir išlaikomos savivaldybių arba federalinių žemių. Turėdami pagal tarifų sutartį apmokamą teatro trupę, jie turi nuolatinį repertuarą ir beveik kasdien rodomą vis kitą spektaklį. Ši tendencija ryški jau nuo dešimtojo dešimtmečio. Toks iš federalinių struktūrų kilęs teatro tipas dėl finansinio spaudimo valstybiniam iždui daugelyje regionų kinta ir virsta „dualia sistema“ , įvairiomis mišriomis formomis – nepriklausomas teatras versus valstybės išlaikomas teatras.

Organizacija ir socialinė padėtis

Plačioje nepriklausomo teatro erdvėje vis atsiranda naujų trupių, pavienių menininkų ir nepriklausomų teatrų. Jų finansavimas paprastai yra ribotos trukmės ir privalo būti nuolat vertinamas valstybinių vertinimo komisijų. Kalbant apie turinį, nepriklausomo teatro menininkai tęsia nepriklausomo politinio teatro tradicijas. Nuo 7-ojo dešimtmečio nepriklausomam Vokietijos teatrui ypač svarią įtaką turėjo tarptautinė grupė Living Theatre, žinoma, estetinė Bertolto Brechto teorija, taip pat Antonino Artaud ir Jerzy Grotowskis.

1991 metais nepriklausomi teatro menininkai susibūrė į Nepriklausomų teatrų asociaciją. Tai skėtinė organizacija, telkianti 15 federalinių žemių ir trys asocijuotų partnerių asociacijas, kuriose yra apie 1.000 narių. Asociacijos duomenimis, ji atstovauja apie 1.500 teatrų interesams bei menininkams ir siekia pagerinti jų socialinę padėtį, kadangi šių menininkų pajamos yra gerokai mažesnės nei valstybinių ar miesto teatrų kūrėjų. Socialinio draudimo duomenimis, vidutinės menininkų pajamos per mėnesį 2012 metais buvo 1.104 eurai neatskaičius mokesčių. 2006 metų apklausos rodo, kad 75 proc. laisvųjų menininkų pinigus užsidirbdavo užsiimdami toli gražu ne teatro veikla.

Finansavimo instrumentai

Pradinį valstybinį finansavimą teatro institucijos ir jau įsitvirtinusios teatro trupės paprastai gauna penkeriems metams. Didžioji dauguma nepriklausomų menininkų grupių savo darbus finansuoja pateikdami prašymus dėl pavienių projektų, dažniausiai tai būna savivaldybių iždo pinigai. Du didžiausi finansavimo instrumentai – visoje Vokietijoje veiklą vystantis Vokietijos kultūros fondo vaizduojamojo meno fondas ir Sostinės kultūros fondas, remiantis projektus, susijusius su Berlynu. 1985 metais įsteigtas Vaizduojamųjų menų fondas nuo 1988 metų visoje Vokietijoje finansavo 2.400 projektų ir skyrė jiems 1 mln. eurų, iš jų 2011 metais – 785.000 eurų 79 projektams. Sostinės kultūros fondas nuo įkūrimo 1999 metų pradžios finansavo daugiau kaip 1.400 įvairiausių sričių (teatro, šokio, meno, muzikos, literatūros) projektų ir skyrė 119,5 mln. eurų (čia 2012 m. liepos mėn. duomenys). Šiais veiksmais Sostinės kultūros fondas siekia, kad nepriklausomo teatro kūrybos branduolys formuotųsi Berlyne.

Didelės, daug sudėtingų projektų vykdančios ir bendradarbiaujančios teatro institucijos, tokios kaip Hebbel Ufer Berlin, Forum Freies Theater Düsseldorf, Kampnagel Hamburg arba Mousonturm Frankfurt am Main, remiasi dotuojamais etatais, leidžiančiais užtikrinti techninį institucijų gyvavimą. O kūrybiniam darbui su kviestinėmis grupėmis nuolat reikia ieškoti ir valstybinio, ir privataus finansavimo. Jau kuris laikas kalbama apie poreikį įrengti šias institucijas geriau ir pagal olandų modelį transformuoti į kūrybos įmones, bet siekiamas finansavimas iš valstybės lėšų stringa dėl federalinės Vokietijos sistemos.

Laikraščių literatūrinėse skiltyse apie šių institucijų reikalus diskutuojama nuolat, bet nepriklausomo teatro raidos tendencijos ypač apčiuopiamos įvairiuose festivaliuose. Svarbiausi festivaliai – Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje vykstantis festivalis „Impulse“ ir festivalis „Politika nepriklausomo teatro scenoje“ (Politik im freien Theater). Į festivalius atgabenami reikšmingiausi darbai iš visos vokiškai kalbančių šalių erdvės, atvyksta ir užsienio teatrų.

Estetika

Tradiciškai nepriklausomas teatras suvokiamas kaip „erdvė eksperimentams“, kurioje kuriama alternatyva valstybinių teatrų pastatymams: vietoj literatūros kanonų puoselėjimo dėmesys skiriamas šiuolaikinėms pjesėms, vietoj uždaros teatro – atviros erdvės koncepcija, kolektyvinis darbas visuose spektaklio kūrimo etapuose, o ne didžiulis teatro aparatas su darbo pasidalijimu jame. Pabrėžiamas aktoriaus gebėjimas susitapatinti su savo darbu – kaip priešprieša profesionalaus aktoriaus gebėjimui keistis, nors ir visagaliu, bet tarnaujančiu svetimiems ponams (ir režisieriui, ir autoriui).

Nuo 7-ojo iki 8-ojo dešimtmečio nepriklausomas teatras buvo glaudžiai siejamas su kritiškomis srovėmis, su judėjimu prieš Vietnamo karą arba prieš branduolinę energiją. Nuo 10-ojo dešimtmečio kruopščiai registruojama, kurlink tiesiogiai ar netiesiogiai juda nūdienos socialinis ir politinis gyvenimas. Šiandien dėmesys veikiau skiriamas diskursyvioms viešojo gyvenimo sąlygoms ir kultūrinei bei estetinei pasaulio suvokimo raiškai. Gyseno ir Hildesheimo universitetų Taikomosios teatro ir kultūros studijos virto Think Tanks ir teorijos prisotintomis kuriančio nepriklausomo teatro vietomis.

Naujausioji raida

Iš teatro tyrinėjimų plotmės kildinamos tokios svarbiausios pastarųjų metų teatro koncepcijos:
  • participacija: neprofesionalių aktorių dalyvavimas (pavyzdžiui, dokumentinio teatro projektas Rimini Protokoll);
  • inkliuzija: aktorių su psichikos negalia vaidinimas (pavyzdžiui, RambaZamba teatras Berlyne);
  • interkultūriškumas: teatro migracijos temomis atidarymas (pavyzdžiui, Ballhaus Naunynstraße Berlyne, pabėgėlių projektas Hajusom Hamburge);
  • interaktyvumas: ribos tarp aktoriaus ir žiūrovo įveikimas (pavyzdžiui, Gob Squad).
Nepriklausomo teatro menininkai vis stipriau veržiasi į miesto teatrą. Paminėtini pasižymėję nepriklausomo teatro menininkai, tokie kaip teatro direktorius Sebastianas Hartmannas Leipcige ir garsūs vokiečių nūdienos teatro kūrėjai René Polleschas, Sebastianas Nüblingas, Stefanas Pucheis ar Nicolas Stemannase. Papildomas akstinas bendradarbiauti su pigiai kuriančiais laisvaisiais menininkais – tai ir finansinis spaudimas miesto ir valstybiniams teatrams. Vokietijos kultūros fondo naujai įsteigtas fondas „Doppelpass“ rems valstybinių ir nepriklausomo teatro trupių bendradarbiavimą. Vokietijos „dualioji sistema“ pamažu virsta įvairialypių mainų santykių tinklu.