Berthold Franke rekomenduoja
Die Gesellschaft der Singularitäten

„Individualizavimas“ – toks pagrindinis devintąjį dešimtmetį atsiradęs sociologijos žodis, kuriuo Ulrichas Beckas ir kiti nusiteikę apibūdinti naują, postmaterialistiniu vertybių virsmu pagrįstą visuomenę. Sociologo Andreaso Reckwitzo plačios apimties tyrimas – tai išsamus visuomenės teorijos atsakymas į klausimą, kaip suprasti „struktūrinį modernybės virsmą“ turtingose Vakarų visuomenėse, prasidėjusį su pastarąja karta. „Singuliarizavimas“ čia reiškia kur kas daugiau nei biografijų įvairovę kaip priešingybę klasių ir sluoksnių konformizmui senojoje industrinėje visuomenėje. Jis rodo principinį orientyrų performavimą: objektai, subjektai, erdvės, laikai ir kolektyvai pasirenkami pagal unikalumo principą ir tampa pagrindiniu, prasmę ir tikslą suteikiančiu naujos, „kūrybiškos“ vidurinės klasės bruožu.

Tad singuliarizavimo kultūra kaip būdingas mūsų laikų reiškinys pakeičia ekonomiškai dominavusį klasikinės modernybės visuomenės tipą, kuris laikėsi kultūrinio apibendrinimo logikos. Šia prasme mūsų laikų visuomenę labiau nei bet kada anksčiau formuoja kultūra, o visuomenės teoriją atitinkamai labiau nei bet kada formuoja kultūros sociologija.

Pradinę, teorinę šios knygos dalį daug kur tikrai nėra lengva skaityti, tačiau tai, kad knyga išties vertinga, rodo gausus derlius, kurį autorius raško antroje dalyje, kai teorija taikoma daugeliui dabartinių socialinių, politinių ir kultūrinių reiškinių. Tad turime ne vien konkrečią socialinę modernybės pabaigos teoriją, bet ir įtikinančiai pateiktą naują klasių struktūrą. Be to, Reckwitzas imasi toliaregiškos analizės, pavyzdžiui, kultūrinės revoliucijos, kurią pradėjo skaitmeninimas, ar naujųjų autoritarinių–nacionalistinių politinių judėjimų.