Šis į Lietuvos regionus orientuotas projektas įtraukia vietos nevyriausybines organizacijas ir aktyvius kultūros veikėjus. Dėmesys skiriamas specifinėms tam tikrose vietose svarbioms temoms ir visuomeniniams klausimams. Gilinimosi į šias temas rezultatas – kultūros projektai ir publikacijos, atskleidžiančios skirtingų regionų įvairovę ir kompleksiškumą.
Projekto „Išplėstinė Lietuva“ publikacijos, kuriose kaleidoskopiškai perteiktas mažų ir vidutinių Lietuvos miestų gyvenimas – daugiabalsis, daugiasluoksnis ir kupinas jų gyventojų istorijų.
Tai trijų dalių pasakojimas apie Mangirdą – septyniolikmetį moksleivį iš Marijampolės. Vaikinas dalinasi savo kasdienybe: jis mokosi Marijampolės Šv. Cecilijos gimnazijoje, lanko muzikos mokyklą, dalyvauja kultūros projektuose, veda laidas savo interneto radijo stotyje „Gera nuotaika“ ir siekia savo svajonių.
Kai šeštoje klasėje tėvai mane užrašė į mokyklą Marijampolėje, man, kaimo vaikui, ši žinia neleido užmigti. Tai reiškė, kad aš persikelsiu į miestą. Na ir kas, kad nedidelį – šiandien Marijampolėje gyvena mažiau nei 40 tūkst. žmonių. Bet žinojau, kad kasdienybė čia bus kitokia.
Vaizdo reportaže Andrius Balionis pasakoja apie savo muzikinę kelionę ir muzikinį gyvenimą Šalčininkuose ir apie tai, ką Šalčininkų jaunimui reiškia muzika.
Šalčininkų rajonas – tai įvairialypių tapatybių susikirtimo vieta, kurioje geriausiai atsiskleidžia platesnė pietryčių Lietuvos, istoriškai dar vadinamos Vilnija arba Vilniaus kraštu, o vietinių gyventojų - Wilenszcyzna, problematika.
Goethe´s institutas Vilniuje drauge su Šalčininkų kultūros centro darbuotoja Veslava Tomaševska bei operatoriumi ir vienu iš portretų serijos herojumi Andriumi Balioniu parengė ir pristato portretų ciklą apie penkis Šalčininkų gyventojus.
Išeinant tremtinių kartai nyksta gyvoji atmintis. Jos atspindžiai išlieka tik muziejų artefaktuose arba rašytiniuose atsiminimuose. Atsitiktinai surasti partizano Prano Rindoko laiškai prakalbo jo anūkės Juditos lūpomis: apie jokioms negandoms nepavaldžią meilę, drąsą ir ištikimybę, jungiančią tris kartas.
Kaip Benjamino žmona Valentina sako, kartu jiedu nugyveno keturiasdešimt gražių santuokos metų. O kantrybės, prasitaria, tikrai reikėjo. Jos pasiteirauju: o kaip bėga laikas gyvenant su fotografu? Gal kitaip? „Taip kaip visų. Tikrai kaip visų“, – vienas į kitą atsisuka ir veidus papuošia šypsena.
Juozo Petkevičiaus nuotr.
Juozo Petkevičiaus nuotr.
Peržiūrint Benjamino fotografijų archyvą, kuris šiuo metu saugomas Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fonduose, jis atsiskleidžia ne tik kaip įvykių fiksuotojas, bet ir kaip kūrėjas. Jo nuotraukos atspindi laikmečio fotografinį stilių ir savo braižu labai artimos garsiausiems Lietuvos fotografams.
Per pasaulinius karus urbanistinis miesto kūnas buvo gerokai apgriautas, o miestiečius ištiko atminties erozija. Garso dokumentikoje klausytojai kviečiami tauragiškių akimis pamatyti Bažnyčių gatvę, kuri intuityviai laikoma centrine menamo senamiesčio gatve.
Kokia ta Tauragė? Poindustrinė, tačiau ir vėl industrinė, sumažėjusi, tačiau su paradoksaliai sparčiai augančiais naujais kvartalais, automobilių rojus, verslių žmonių kalvė, kultūros židinys ir žaliosios energijos naudojimo pavyzdys. Su galimybe.
Nuotr. (fragmentas): Juozas Petkevičius
Nuotr. (fragmentas): Juozas Petkevičius
Priešais Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešąją biblioteką pristatytą interaktyvią instaliaciją „Išnykstanti siena“ 2021.10.15 lydėjo Goethe’s instituto inicijuota diskusija. Skirtingų miesto institucijų atstovai bei aktyvūs miestiečiai diskutavo apie kultūros pasiūlos specifiką Tauragėje, aptarė gyvenimo šalia ES sienos ypatumus.
34-erių Ivanas Podorožnyj į Visaginą atvyko kartu su trijų asmenų Kosiačenko šeima. Jų namai liko Oskilo gyvenvietėje, nuo Iziumo miesto nutolusioje apie 12 kilometrų. Nuo 2022 m. balandžio iki rugsėjo ši teritorija buvo okupuota Rusijos kariuomenės. Visagine prieglobstį radę keturi ukrainiečiai karo zonoje praleido beveik šešis mėnesius.
Atominės elektrinės darbo sustabdymas yra iššūkis miesto bei jo gyventojų identitetams – Visaginas paprastai buvo apibūdinamas kaip miestas pastatytas elektrinės darbuotojams, kaip energetikų miestas.
Kas yra Visagino miesto herojai? Kaip keičiasi miesto identitetas ir kokios temos aktualios jo gyventojams? 2021.11.05 fotografijų parodos atidarymo Visagine proga Goethe’s institutas kvietė ieškoti atsakymų į šiuos klausimus.
Vėjinio malūno, stovėjusio Kantvainiuose, istorija susipynusi su žmonių gyvenimu, jo pokyčiais ir prisiminimų nuotrupomis. Sumanius restauruoti ir išsaugoti malūno detales skleidžiasi nepakartojama žmogaus ir vėjo milžino istorija.
Šiandienėje Lietuvoje Klaipėda – neabejotinai išskirtinis miestas. Tą lemia ne tik faktas, kad tai – Lietuvos vartai į jūrą, kurortinio Pajūrio regiono centras, bet ir išskirtinė Klaipėdos istorija.
Kuršių nerijos žvejai sako, kad jų amatui gresia išnykimas. Fotografė ir teksto autorė Rūta Žukė išplaukė į Juodkrantę dokumentuoti šimtmečius menančios žvejybos tradicijos.
Miestas yra ne tik erdvė, kurioje kažkada gyvenai, bet ir vieta tavyje, į kurią visada vis tiek sugrįžti. Todėl kaskart, kai kalbu apie Mažeikius, iš tikrųjų kalbu apie save, rašo Lina Simutytė.
