Išplėstinė Lietuva

Abtrakti iliustracija, kurią sudaro violetinės geometrinės figūros © Goethe-Institut Vilnius

Šis į Lietuvos regionus orientuotas projektas įtraukia vietos nevyriausybines organizacijas ir aktyvius kultūros veikėjus. Dėmesys skiriamas specifinėms tam tikrose vietose svarbioms temoms ir visuomeniniams klausimams. Gilinimosi į šias temas rezultatas – multimedijos publikacijos, atskleidžiančios skirtingų regionų įvairovę ir komplekšiškumą.

Suprasti kitą

Projekto dalyviai ir dalyvės iš skirtingų Lietuvos miestų 2023 m. vasarą „pasimatavo“ žurnalisto profesiją. Padedant profesionaliems mentoriams, jie ėmė interviu, fotografavo, filmavo ir kitaip rinko medžiagą apie pasirinktus herojus, problemines savo miesto ar regiono temas, bandydami suprasti kitą.

Dalyvės ir dalyviai

Žurnalisto profesiją „pasimatavo“ keturiolika dalyvių. Padedant profesionaliems mentoriams jie ėmė interviu, fotografavo, filmavo ir kitaip rinko medžiagą apie savo herojus ar sudėtingas savo miesto ar regiono sritis. Tokiu būdu jie stengėsi suprasti kitą ir prisidėti prie teigiamų pokyčių savo mieste. Dalyviai 2023 m. gegužės pradžioje dalyvavo įžanginiame seminare ir kartu su mentoriais aptarė pasirinktas temas. Rugsėjo viduryje Tauragėje vyko antrasis jų susitikimas, kurio metu dalyviai iš Šalčininkų, Visagino, Tauragės, Marijampolės, Mažeikių ir Klaipėdos miesto bei rajono pristatė savo žurnalistinių tyrimų tarpinius rezultatus. Pasirinktų temų diapazonas itin platus: nuo problemų, su kuriomis susiduria senstanti visuomenė, iki nykstančių profesijų; nuo ukrainiečių situacijos Visagine iki kultūros prieinamumo negalią turintiems žmonėms.
 

Neseniai architektūros studijas Vilniuje baigęs ir šiuo metu gimtuosiuose Šalčininkuose gyvenantis Andrius Balionis bando „suprasti kitą“ per muziką, tad jo tema – Šalčininkų jaunimo gebėjimas išreikšti save per muziką.

„Norėčiau įamžinti muzikalių šalčininkiečių emocijas, pamąstymus, kuriuos jiems sukelia muzika. Kartu bandysime išsiaiškinti, ar jaunimas turi pakankamai saviraiškos galimybių šioje srityje, o galbūt yra iššūkių, baimių. Domėsiuosi, kokia muzikinio lavinimo situacija Šalčininkų rajone“, – užmojus dėsto idėjos autorius.

Šis projekto dalyvis savo temą nusprendė realizuoti videoreportažo formatu. Medžiagos rinkimas, bendravimas su muzikaliais žmonėmis tęsiasi jau ne vieną mėnesį. Taip pat planuojama įamžinti ir muzikinį eksperimentą. Jo metu A. Balionis filmuos bandančiųjų improvizuoti emocijas prieš ir po. „Noriu suprasti, ar grojimas improvizuojant kaip nors paveikia žmogaus emocinę būseną“, – teigia jis.

Muzikalus jaunuolis šiuo metu dirba Šalčininkų kultūros centre instrumentinio ansamblio vadovu bei būgnininku. Taip pat domisi ir gilina žinias automobilių mechanikoje. Savo patirtis jis bandys sujungti šiame projekte.

IT srityje dirbanti klaipėdietė Rūta Žukė džiaugiasi galimybe dalyvavauti šiame Goethe’s instituto organizuojamame projekte. „Man tai puiki proga grįžti prie savo seno pomėgio – fotografijos. Dar mokyklos laikais svajojau studijuoti fotografiją, bet galiausiai baigiau žurnalistikos studijas. Visada maniau, kad rašymas ir fotografija žurnalistikoje glaudžiai susiję, tačiau pati „įkritau“ tik į rašymą, ir fotografiją apleidau“, – sako R. Žukė, planuojanti parengti fotopasakojimą apie žvejybą kaip nykstantį amatą Kuršių nerijoje.

Maždaug dešimtmetį Klaipėdoje gyvenanti projekto dalyvė yra kilusi iš Vilniaus: „Nelaikau savęs klaipėdiete, galbūt todėl šis kraštas mane intriguoja visais metų laikais: jūra, marios, žvejai, gintarų rinkėjai, Klaipėdos krašto istorija, kultūra. Ypač įdomi Kuršių nerijos istorija, todėl pasirinkau panagrinėti temą, susijusią būtent su Kuršių nerijos žvejais.“

Padedant mentoriui NARA kolektyvo žurnalistui Karoliui Vyšniauskui, R. Žukė vasarą rinko medžiagą apie žvejybą, susitiko su dviem žvejais ir netgi sudalyavo vieno iš jų vestuvėse, kurios buvo rengiamos pagal Mažosios Lietuvos etnografinio regiono tradicijas.

„Ne naujiena, kad Kuršių mariose atsiranda vis daugiau žvejybos ribojimų. Nors ši veikla dar nėra uždrausta, tačiau, pasak pačių žvejų, perspektyvos liūdnos ir vien iš žvejybos pragyventi nebeįmanoma. Tenka užsiimti kitomis veiklomis, verslais. Vyrauja mintis, kad su senąja žvejų karta išnyks ir pats amatas, kadangi jaunų žvejų Kuršių nerijoje – vos keletas“, – pasakoja R. Žukė.

Fotopasakojimas „Ne marios pasiglemžia tinklus“

Komanda iš Marijampolės – keramikė Rugilė Navickaitė, fotografė, medijų meno kūrėja Rita Stankevičiūtė ir kūrybinius bei socialinius projektus vykdanti Danielė Buterlevičienė. Joms padeda mentorė – LRT Radijo žurnalistė Vaida Pilibaitytė.

Projekto tema paskatino dalyves pagalvoti apie kultūros prieinamumą įvairią negalią turintiems žmonėms, tad jų herojumi tapo septyniolikmetis neregys Mangirdas, kuris iš savo perspektyvos papasakos apie gyvenimą ir veiklas Marijampolėje.
„Sieksime akcentuoti ne tai, ko Mangirdas negali, bet tai, ką gali. Taip pat norime sužinoti, kaip nematantis žmogus jaučia kultūrą savo mieste, kaip jis miestą girdi“, – sako dalyvės.

Marijampolietės rengia moksliniais tyrimais, pokalbiais ir analitine medžiaga paremtą fotopasakojimą su garso įrašais bei audioreportažą. Taip pat planuoja nuotraukas pritaikyti ir regėjimo negalią turintiems žmonėms.

Istorija „Neregėti kasdienybės garsai“

Fotografės Gražina Plonienė ir Loreta Kazlauskienė iš Mažeikių aktyviai rinko medžiagą savo temai apie kalvystę ir būtinybę išsaugoti šį amatą. Bendradarbiaudamos su savo mentore NARA žurnaliste Indre Kiršaite, jos kūrė fotopasakojimą apie kalvių dinastiją iš Mažeikių krašto.

„Šiuo metu vienoje kalvėje dirba tėvas ir du jo sūnūs, kurie jau yra ketvirta kalvių karta. Visi jie gyvena Viekšniuose, o dirba Mažeikiuose. Loreta juos fotografavo namuose, o aš – darbo vietoje“, – pasakoja G. Plonienė. Loreta ir Gražina yra kolegės, abi – profesionalios fotografės, baigusios fotografijos mokslus ir dirbančios šioje srityje jau daugiau nei 30 metų. Jųdviejų draugystę sustiprino dalyvavimas fotoklubo „Lokys“ veikloje.

„Esame ne tik amatininkės, bet ir kūrėjos, kurioms rūpi ne tik spalva ir forma, siekis pavaizduoti daiktus bei jų fragmentus taip, kad jie atrodytų tarsi gyvi. Fotografija mums dažniausiai dar ir neatsiejama nuo žodžių. Kitaip, kaip sako Loreta, tai būtų tik begėdiškas aplinkos stebėjimas.“

Fotopasakojimas „Kalvystės amato saugotojai Žemaitijoje“

„Susitikęs su istorijos herojumi – fotografu Benjaminu Pociumi iš Tauragės – pasisveikinau: „Sveikas, senjore.“ Jis šyptelėjo: „Sveikas, būsimasis senjore.“ Abu pasijuokėme“, – apie susitikimą su savo pašnekovu pasakoja dar vienas projekto „Išplėstinė Lietuva: suprasti kitą“ dalyvis – Mindaugas Černeckas.

Žvelgdamas į savo herojų pro objektyvą M. Černeckas nori suprasti, koks yra senjoro gyvenimas. Jis bandys papasakoti įdomaus žmogaus, menininko gyvenimo istoriją.

„Suprasti kitą“ lyg ir reikštų suvokti Benjamino kitoniškumą. Bet kuo toliau, tuo labiau lyginu jo gyvenimą su savuoju, matuojuosi ir sykiu pradedu labiau pažinti save“, – teigia tauragiškis.

Įdomu tai, kad B. Pociaus nuotraukos tampa tarsi tiltu, ant kurio susitinka du Benjaminai: kadaise save veidrodyje fotografavęs jaunuolis ir į šias nuotraukas dabar žvelgiantis senjoras. Susitikimus su menininku pradėjęs fiksuoti M. Černeckas žada sukurti fotoistoriją.

Iš Šilalės kilęs, bet jau daug metų Tauragėje gyvenantis projekto dalyvis apie save nedaugžodžiauja. Šiuo metu jis dirba muziejininku bei fotografu Tauragės krašto muziejuje „Santaka“. „Labai sunku apie save kalbėti. Nuskambės banaliai, bet ateina laikas, kai gal ir turėtum ką papasakoti, bet nebesupranti, kodėl tai reikėtų daryti“, – šypsosi M. Černeckas.

Fotopasakojimas „Pažintis su fotografu Benjaminu Pociumi“

Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė vasarą rinko medžiagą apie išnykusius vėjo malūnus. Keletą jų ji aplankė įvairiose Lietuvos vietovėse.

„Sužinojau, kad malūnininkams padėdavo gizeliai, kad šalia malūnų dažnai veikdavo kalvės ir kad darbas vykdavo tik tada, kai būdavo vėjuota. Taip pat – kaip malūnas buvo statomas bei prižiūrimas. Vėjo malūnas – didelis ir sudėtingas statinys. Įdomus faktas, kad malūnai buvo pastatomi pas pačius meistrus, ten pat išbandomi ir tik tuomet parduodami. Pardavus išardomi ir vežami statyti į pirkėjo nurodytą vietą. Galima tik įsivaizduoti, kaip vyko šių milžinų gabenimas, nes, pavyzdžiui, J. Genio malūno aukštis be sparnų siekė net 14,5 metro“, – dalinosi projekto dalyvė.

S. Bučnytė nuolat palaiko ryšį su mentoriumi Rimantu Kmita, kuris jai padeda ieškoti įdomaus ir patrauklaus požiūrio taško.

„Aš nusiunčiu surinktą medžiagą ir pastebėjimus, dėstytojas man atrašo, kaip reikėtų ieškoti idėjų ar vystyti pasakojimą. Šiandien matau, kad pagrindinė informacija jau surinkta ir laikas pradėti dėlioti istoriją. Viliuosi, kad skaitytojams ji bus patraukli“, – mintimis dalinasi pašnekovė.

Dalyvės į projektą atvyko jau nutarusios dirbti kaip Visagino komanda. Jevgenija Cholodova, Nadia Kapusta ir Oksana Denisenko – trys Goethe’s instituto projektui susivienijusios kūrybiškos sielos.

Jevgenija fotografuoja ilgiau nei pusę savo gyvenimo. Neišsenkantis jos įkvėpimo šaltinis – gamta. Nadia prisistato kaip vietoje nenustygstanti nuotykių ieškotoja ir videomenu besidominti asmenybė. Oksana teigia esanti mažųjų istorijų ir miesto artefaktų kolekcionierė, per kūrybinius projektus siekianti atskleisti sudėtingą Visagino charakterį bei puoselėti meilę įvairovei.

„Smalsumo vedinos mes kartu ir kiekviena atskirai neriame į giluminius Visagino sluoksnius, dokumentuojame istorijas, žmones, vietas, objektus ir įvykius, kurie formuoja Visagino savitumą“, – sako visaginietės.

Padedant mentorei NARA žurnalistei Bertai Tilmantaitei trijulė nutarė atskleisti prieglobstį jauniausiame ir daugiausiai rusakalbių gyventojų turinčiame Lietuvos mieste radusio vaikino iš Iziumo istoriją, o sykiu per savo herojų papasakoti ir apie savo gimtąjį miestą bei karą Ukrainoje.

„Ivano istorija“

Dar viena projekto dalyvė – Renata Jančiauskienė iš Tauragės, prisistatanti Renatos Karvelio pseudonimu. Ji nusprendė surinkti vienos pagrindinių Tauragės gatvių gyventojų pasakojimus.

„Bažnyčių gatvė man brangi asmeniškai, nes joje organizavau ne vieną poetinį įvykį, tyrinėjau ją vaikščiodama iš namų į darbą. Labiausiai įsiminė 2020 m. vykę „Poezijos skaitymai Šv. Kazimiero draugijos knygyne“. Kartu su poetais vakarui atkūrėme viename Tauragės tarpukario pastate gyvavusį knygyną“, – pasakoja idėjos autorė R. Karvelis.

Kartu su savo mentoriumi NARA žurnalistu Karoliu Vyšniausku išsigryninusi temą apie Bažnyčių gatvę, tauragiškė rengia radiodokumentiką, į kurią ketina sudėti šios gatvės gyventojų pasakojimus. Ji teigia norinti sužinoti, kodėl jie pasirinko gyventi gatvėje, kuri neformaliai tauragiškių laikoma centrine sugriauto senamiesčio gatve.

„Jau pakalbinau penkis žmones, tačiau savo pasakojimus garso įraše sutiko palikti tik du – tėvas ir sūnus. Vietos žiniasklaida neseniai vėl priminė, kad kyla minčių Bažnyčių gatvę paversti pėstiesiems skirtu bulvaru. Šį aspektą taip pat paliesiu“, – sako pašnekovė.

Renata Karvelis šiuo metu dirba Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, užsiima kūryba. Šis projektas ją sudomino dėl galimybės padirbėti su garso įrašais, be to, buvo smalsu susipažinti su NARA žurnalistais.

Garso dokumentika „Bažnyčių gatvės istorijos“

Eglė Červinskaitė yra Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė, žurnalistė. Projektui ji pasirinko su muziejumi susijusią temą – apie Tauragės partizaną Praną Rindoką-Jūrininką, Tremties ir rezistencijos muziejaus Tauragėje įkūrėją.

„Tai nebus įprasta istorija apie partizaną ir laisvės kovas. Prano jau nebėra tarp mūsų, į amžinybę jis išėjo ankstyvą šių metų pavasarį. Muziejuje turime išsaugoję eksponatų, liudijančių jo tremties, įkalinimo ir gyvenimo istoriją. Ieškojau būdo tuos daiktus prakalbinti. Man padėjo Prano Rindoko anūkė Judita, turėjusi ypatingą ryšį su senoliu iki pat jo mirties. Judita išsaugojo Prano rašytus laiškus Pranciškai, savo būsimai žmonai, kurią pati švelniai vadina babute. Juditos lūpomis pasakojama jų meilės ir gyvenimo po tremties istorija atskleis žmogišką ir jautrią partizano asmenybę, padės pažinti jo charakterį, meilę Tėvynei Lietuvai ir pasiryžimą įamžinti tremtinių ir politinių kalinių kančias. Juditos skaitomi laiškai kupini vilties, nerimo dėl ateities, kančios dėl išsiskyrimo – tai gyvas liudijimas sovietų okupacijos išdraskytų likimų, trauminių patirčių ir sulaužytų jaunų žmonių svajonių, kurias jie, nepaisant lagerio žiaurumų, sugebėjo savo širdyse išsaugoti. Ši istorija bus apie meilę, gyvenimą ir viltį, kuri tarsi šviesos spindulys pro lagerio langą skverbiasi ten, kur jai, atrodo, nėra vietos. Apie ištikimybę nepaisant nežinios, ar dar išvysi mylimojo veidą“, – rengiamos istorijos detalėmis dalijasi Eglė.

Anot autorės, sovietų represuotų žmonių istorijos ypač aktualios Lietuvos pašonėje vykstančio Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste.

Pasakojimą sudaro publikacija apie P. Rindoko patirtas represijas, tremtį ir gyvenimą sugrįžus į tėvynę, paremta jo paties užrašytais prisiminimais ir muziejaus eksponatais, papildyta jo anūkės Juditos įgarsinta autentiško laiško iš Vorkutos lagerio ištrauka mylimajai. Taip pat – Eglės kolegos muziejininko ir fotografo Mindaugo Černecko fotoreportažas iš P. Rindoko namų, kuriuose jis grįžęs iš lagerio gyveno su žmona. Eglės rengiamą istoriją kuruoja rašytojas Rimantas Kmita.

Istorija „Būti tremtinio anūke: laiškai iš praeities“

Mentoriai ir mentorės

Žurnalistė, tekstų ir tinklalaidžių autorė bei redaktorė. Ji baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, nuo 2017 m. dirbo LRT Radijo naujienų tarnyboje, o 2020 m. prisijungė prie žiniasklaidos erdvės NARA. Savo darbuose didžiausią dėmesį skiria žmogaus teisėms ir aplinkosaugai, taip pat užsiima medijų edukacija. Jos kurta garso dokumentika apie karą išgyvenančius jaunus ukrainiečius buvo nominuota tarptautiniame konkurse PRIX EUROPA.
 

Rašytojas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, populiarių romanų „Pietinia kronikas“, „Remyga“ autorius. Vilniaus universitete dėsto kūrybinį rašymą. Rimanto poezijai („Nekalto prasidėjimo“, 1999 m., „Upės matavimas“, 2002 m., „Švelniai tariant“, 2009 m.) būdingas socialumas, gyvenimo stebėjimas.
 

Aplinkosaugos žurnalistė ir viena iš radijo dokumentikos žanro pradininkų Lietuvoje. Ji kuria ir veda laidas „Vienkartinė planeta“ bei „Radijo dokumentika“ LRT Radijuje. Jos darbai yra pelnę ne vieną apdovanojimą ir pristatyti tarptautiniuose festivaliuose. Vaida taip pat mentoriauja pradedantiems garso pasakojimų kūrėjams ir padeda organizuoti pirmąjį Lietuvoje audiofestivalį „Banguoja“.

Baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, mokėsi Danijos medijų ir žurnalistikos mokykloje, Pekino užsienio studijų universitete (Kinija), Boltono universitete (Jungtinė Karalystė). Dirba kaip laisvai samdoma multimedijų žurnalistė, dėsto Vilniaus universitete, veda mokymus ir kūrybines dirbtuves. Keliavusi ir dirbusi penkiuose žemynuose, daugiau nei 60-yje šalių, Berta grįžo į Lietuvą kurti NARA. Jos rengti vaizdo ir fotopasakojimai publikuoti „National Geographic“, „Al Jazeera“, „GEO“, „WIRED“, „Geographical Magazine“, „Deutsche Welle“, „Der Spiegel“. Už savo darbus Berta yra pelniusi apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose bei festivaliuose.
 

NARA tinklalaidės redaktorius ir tekstų autorius, vienas Lietuvos tinklalaidžių pradininkų, taip pat užsiima medijų edukacija. Jo tekstai ir garsinės medžiagos publikuoti „The Wall Street Journal“, „Vice World News“, „Deutsche Welle“, LRT Radijuje, „Literatūroje ir mene“, kitose žiniasklaidos priemonėse. 2022-aisiais Karolis baigė žiniasklaidos inovacijų magistro studijas Niujorko universitete, laimėjęs Fulbright stipendiją. Šiuo metu jį dominančios temos yra migracija ir Lietuvos atvirumas kitataučiams, karo Ukrainoje pasekmių įsisąmoninimas, populiariosios kultūros, ypač muzikos, rolė mūsų kasdienybėje.

Rėmėjas: Vokietijos užsienio reikalų ministerija
Logo Auswärtiges Amt ©    Logo AA

Būkite su mumis