Lingvistinis požiūris

Prof. Dr. Riehl
Prof. Dr. Riehl | © Marc Bader

Projektą „Mes – trečioji karta“ globoja kalbininkė prof. dr. Claudia Maria Riehl. Goetheʼs instituto Prahoje darbuotoja Susan Zerwinsky kalbasi su profesore apie jos tyrimo objektą – tautinių mažumų kalbas.

Ponia prof. Riehl, kuo kalbininkus žavi „tautinių mažumų kalbos“?

Pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad tautinių mažumų kalbos būna įvairių rūšių: esama kalbų, kuriomis kalba tik nedidelės grupės žmonių ir kurios nevartojamos niekur kitur pasaulyje. Tai indėnų kalbos arba Australijos ar Naujosios Gvinėjos aborigenų kalbos. Pas mus, Europoje, taip pat yra tokių kalbų, pavyzdžiui, baskų, škotų gėlų ar sorbų. Be to, reikėtų paminėti ir tautinių mažumų kalbas, kurios dar turi vadinamąją lingvistinę tėvynę. Turiu galvoje vokiškai kalbančias tautines mažumas, gyvenančias daugybėje pasaulio šalių – ne tik Europoje, bet ir JAV, Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje ar Australijoje. Šios grupės, kurios tarsi salos yra išsibarsčiusios kitakalbėje jūroje, vadinamos kalbos salomis. Mokslininkams jos įdomios todėl, kad čia jie gali stebėti kalbos, atskirtos nuo lingvistinės tėvynės, raidą.

Grįžkime kalbos salų. Kokie aspektai čia Jus domina labiausiai?

Kalbininkams ypač įdomios trys sritys: pačios kalbos raida, kalbos vartotojų daugiakalbystė ir galiausiai kalbos bei visuomenės santykis, t. y. kas, kada ir kokiomis kalbomis kalba.
Kalbos sistemos požiūriu mes išsamiai nagrinėjame įvairius aspektus. Viena vertus, tautinės mažumos dažnai būna išlaikiusios senąjį žodyną arba senąsias tarmiškas struktūras, kurios uždaroje vokiečių kalbinėje erdvėje jau seniai išnykusios. Antra vertus, izoliacijos sąlygomis kalba ar atitinkamas dialektas, kuriuo kalba tautinės mažumos atstovai, toliau vystosi tam tikra linkme, kuri tarsi užkoduota pačioje kalboje: pavyzdžiui, vokiečių kalbos atveju stebimas linksnių, ypač kilmininko, nykimas. Kai kurių vokiečių tautinių mažumų kalboje jau nebeliko ir naudininko linksnio – žmonės sako: mit die Mutter (t. b. mit der Mutter), bei die Bauern (t. b. bei den Bauern), von den Stalin (t. b. von dem Stalin), mit das Fleisch (t. b. mit dem Fleisch) ir pan.

Galiausiai tautinės mažumos kalba, perimdama aplinkoje vartojamos kalbos žodyną ir struktūras, keičiasi ir pati. Pateiksiu pavyzdį iš Vengrijos vokiečių kalbos: Unser unoka is an dr egyetem in Pest, sie werd közgazdász. [vok. Unsere Enkelin ist an der Universität in Budapest, sie wird Ökonomin, lietuviškai: Mūsų anūkė mokosi Budapešto universitete, ji bus ekonomistė.]

Be to, stebint tautinių mažumų kalbų vartotojus galima suprasti, kokią vietą kalbos užima smegenyse. Daugiakalbiai žmonės išsiskiria daugybe kognityvinių procesų, kurie inicijuojami vartojant kelias kalbas: kalbėtojai dažnai kaitalioja kalbas – tai vadinama kodų perjunginėjimu (angl. code switching). Net jei tai vyksta netyčia, vis tiek galime daryti išvadas apie tai, kaip kalbos susipina mūsų galvoje.

Pagaliau yra dar vienas labai svarbus aspektas – kaip kalba ir visuomenė veikia viena kitą. Čia svarbiausias klausimas – kas ir kokiomis kalbomis bendrauja, su kuo ir kodėl? Šiuo atveju tiriami nekalbiniai veiksniai, kurie atsakingi už tai, kad, pavyzdžiui, vienos vokiškai kalbančios mažumos išsaugojo savo kalbą, kaip antai Rumunijos vokiečiai, o kitos ja beveik nekalba, pavyzdžiui, Čekijos vokiečiai. Antra vertus, kyla klausimas, ar tai, kad tautinės mažumos kalba yra vartojama (ar nevartojama), priklauso nuo pačių kalbėtojų požiūrio ar ne.

Kaip vertinate vokiečių kalbos padėtį Vidurio ir Rytų Europoje? Kokias išvadas jau padarėte ir kokius tyrimus dar tikėtis atlikti?

Vykdydami Vidurio ir Rytų Europai skirtą tiriamąjį projektą kartu su profesoriumi Eichingeriu iš Vokiečių kalbos instituto ir kolegomis iš atitinkamų šalių, nustatėme, kad daugelyje regionų vokiškai kalba, deja, tik vyresniosios ir viduriniosios kartos atstovai. Viduriniosios kartos kalboje jau aptinkama daugybė aplinkoje vartojamos kalbos, pavyzdžiui, čekų, lenkų ar ukrainiečių, įtakos požymių.

Pirmiausia tai susiję su žodynu: į vokiečių kalbą įtraukiama vis daugiau naujų žodžių. Pavyzdžiui, čekų tautinės mažumos žodyne atsirado naujų žodžių, kurie žymi, pavyzdžiui, administracinius vienetus (kraj „apygarda“, okres „apskritis“, výbor „komitetas“); maisto produktus ar valgius (malina „avietė“, kascha „košė“, ček. „kaše“, topinka „kepta duonos riekė“); gyvūnus (straka „šarka“), asmenis (baba „sena moteris“); profesijas (sklenař „stiklius“); būstą (chalupa „lūšna“) ir pan. Įdomu ir tai, kad iš kitų kalbų perimami ir įvairiausi žodelyčiai, kaip antai vok. „also“ ar angl. „well“, t. y. trumpi žodeliai, kurie neturi konkrečios reikšmės ir skirti išlaikyti pašnekovo dėmesį ar užpildyti pauzes. Tokie žodžiai, kaip rus. eto, ček. tak ar vengr. hát, mirgėte mirga vokiečių tautinių mažumų kalboje, suteikdami jai visai kitokį braižą.

Aplinkoje vartojama kalba daro poveikį ir gramatikai. Pateiksiu du pavyzdžius iš Čekijos vokiečių kalbos: stebima tendencija nekaityti sangrąžinio įvardžio. Vokiečių kalboje vartojama mich, dich, sich ir t. t., o čekų kalboje visiems asmenims vartojamas vienas ir tas pats įvardis „se“. Užuot taisyklingai sakę „Ihr müsst euch gleich schreiben“ („Turite nedelsdami susirašyti“ ), kalbėtojai sako „Ihr müsst sich schreiben gleich“ (ček. „musíte se psát stejně“).
Kitas pavyzdys: vartojant bendratį praleidžiama dalelytė „zu“, kaip čekų kalboje, kur bendratis reiškiama paprasta veiksmažodžio forma be dalelytės. Sakoma, pavyzdžiui: Ich hab mich sehr geschämt deutsch reden, užuot sakius: ... geschämt deutsch zu reden (ček. „Ale velmi jsem se styděla mluvit německy“, liet. „Man buvo labai gėda kalbėti vokiškai“).

Ar Vidurio ir Rytų Europa pasižymi kokiomis nors ypatybėmis, dėl kurių šis regionas taip domina mokslininkus?

Vidurio ir Rytų Europa mus žavi tuo, kad čia esama labai senų vokiečių kalbos teritorijų, kurios buvo apgyvendintos dar XI–XII a. (pavyzdžiui, Čekijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje). Yra ir naujesnių gyvenamųjų vietovių, atsiradusių XVIII a. kaip Marijos Teresės ir jos įpėdinių kolonizavimo politikos išdava. Tai dauguma vokiškai kalbančių sričių Vengrijoje, keletas jų Rumunijoje ar šiandieninėje Ukrainoje. Be to, Čekijoje ir Lenkijoje galima rasti dalinai išlikusių vietovių, kurios iki Antrojo pasaulinio karo sudarė didžiules vienalytes vokiškai kalbančias teritorijas. Pastarosios tiesiogiai ribojosi su vokiečių kalbos arealu, tad čia susiformavo ir atskiri vokiečių kalbos dialektai. Jei pažvelgtume į Vokiečių Reicho kalbos atlasą, kurį XIX a. pabaigoje sudarė Georgas Wenkeris, rastume tokias vokiečių kalbos tarmes, kaip rytų pomeraniečių, prūsų, sileziečių, bohemiečių ir moravų – visos jos vis dar aptinkamos dabartinės Čekijos ir Lenkijos teritorijoje. Kalbininkai domisi, kokia svarba tenka konkrečių vietovių geografinei padėčiai ir jų dydžiui ir kokį poveikį tam tikri politiniai bei socialiniai veiksniai turi vokiečių kalbos išlikimui.

Ką konkrečiai šiuo metu tyrinėjate Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje?

Šiose šalyse mes bendraujame su žmonėmis mano jau minėtomis temomis – teiraujamės jų apie kalbos, kuria jie kalba, pobūdį: kokios tarmės dar apskritai vartojamos, ar jos išlaikė senąsias ypatybes, kurios jau išnyko kitose tarmėse, ir pan. Be to, mes klausinėjame, kaip keitėsi jų kalba pastarųjų kartų gyvavimo laikotarpiu, veikiama aplinkoje vartojamų kalbų (čekų, lenkų, vengrų ir kt.). Siekiame išsiaiškinti, kokią įtaką tarmei turi mokykloje dėstoma vokiečių bendrinė kalba ir koks vaidmuo tenka žiniasklaidai.

Dar vienas svarbus tyrimo aspektas susijęs su sritimis, kuriose iki šiol vartojama vokiečių kalba. Pirmiausia mus domina žmonės, su kuriais bendraujama vokiškai. Be to, mes aiškinamės, ar dar yra tam tikrų sričių, kaip antai, mąstymas, svajojimas, plūdimasis ar bendravimas su Dievu, kur vartojama daugiausia vokiečių kalba. Arba: kas apskritai dar išsaugojo vokiečių kalbą ir kodėl, ar dar liko žmonių, su kuriais bendraujama senąja tarme. Kadangi yra labai nedaug jaunų žmonių, kurie mokėsi tarmės kaip gimtosios kalbos, mes domimės, kodėl vokiečių tautinei mažumai priklausantys jauni žmonės mokosi vokiečių kalbos – tik dėl ekonominių priežasčių ar kokiais kitais sumetimais, pavyzdžiui, kilmės ar tapatybės? Da es nur noch wenige junge Leute gibt, die den Dialekt als Muttersprache gelernt haben, fragen wir auch danach, warum junge Leute, die aus der deutschen Minderheit stammen, die deutsche Sprache lernen: Sind das nur wirtschaftliche Gründe oder auch Gründe wie Herkunft und Identität?

Pastarasis aspektas mus ypač domina šiame projekte. Ką siekiate išsiaiškinti nagrinėdami mūsų vaizdo siužetus?

Mums įdomu, ar dar liko jaunų žmonių, kurie kalba senąja tarme. Čia mums pirmiausia rūpi kalbos sistemos klausimas: kaip keitėsi ši tarmė veikiama čekų kalbos, kuri dominuoja jaunosios kartos aplinkoje? Palyginimui galima pasitelkti senus įrašus, padarytus dar prieš Pasaulinį karą, arba įrašus, padarytus rengiant Vokiečių kalbos tarmių Čekijos Respublikos teritorijoje atlasą („Atlass der deutschen Mundarten auf dem Gebiet der Tschechischen Republik“).
Be to, mums svarbu išsiaiškinti, kur jauni žmonės išmoko kalbėti savo tarme ir kodėl tėvai perdavė jiems šią kalbą, juk po Antrojo pasaulinio karo vokiečių kalba ilgą laiką buvo niekinama. Mes norime sužinoti, kokia buvo jaunų žmonių situacija, ar jie kaip vokiečiai nebuvo skriaudžiami.

Atsižvelgdami į tai, mes norime išsiaiškinti kalbos vaidmenį ugdant tapatybę – šis klausimas domina ir sociologus bei etnologus. Bandome suprasti, kokią įtaką jaunų žmonių tapatybei turi jų kalba. Kuo jie patys save laiko: čekais, Čekijos vokiečiais, Egerlando (Chebsko) gyventojais, bohemiečiais, moravais ar pan.)? Be to, mums smalsu, ar tarp atskirų regionų esama kokių nors skirtumų. Kuo skiriasi Lenkijos vokiečiai nuo vokiečių, gyvenančių Čekijoje, Vengrijoje, Slovakijoje ir t. t.? Ar yra skirtumų tarp vokiečių, gyvenančių vienos valstybės teritorijoje? Galbūt Egerlando gyventojo mąstysena visai kitokia nei, pavyzdžiui, moravo? Mes labai stengiamės išsiaiškinti, kokią įtaką kalbos išsaugojimui turi tapatybės ugdymas per kalbą ir kalbėtojo požiūris į kalbą.
Und wir versuchen dabei besonders herauszufinden, welchen Einfluss die Identitätsbildung durch Sprache und die Einstellung zur Sprache für den Spracherhalt hat.

Gal galite pateikti mums apibendrinamą vertinimą – kokie veiksniai padeda išsaugoti tautinės mažumos kalbą?

Žinoma, egzistuoja daugybė veiksnių, kurie sąveikauja tarpusavyje, tačiau jų samplaika ir svarba priklauso nuo istorinės epochos. Iki Pirmojo pasaulinio karo lemiamos reikšmės kalbos išlikimui turėjo pirmiausia tokie veiksniai: vokiečių kalbos kaip bažnytinės kalbos statusas, kalbos prestižas, žemas aplinkoje vartojamų kalbų (ypač kaip oficialių kalbų) išsivystymo lygis ir ganėtinai didelis tam tikra kalba bendraujančių žmonių skaičius.

Mūsų laikais išsaugoti mokomąją vokiečių kalbą mokyklose padeda visai kiti veiksniai. Tai galimybė naudotis medijomis vokiečių kalba ar tautinės mažumos inteligentijos išlikimas, kaip, pavyzdžiui, Rumunijoje. Ankstesni tyrimai atskleidė, kad čia ypač svarbus vaidmuo tenka mokyklų politikai, turiu galvoje pamokų vokiečių kalba skatinimą. Svarbus ne tik politikų požiūris į tautinių mažumų kalbų puoselėjimą, bet ir tėvų požiūris: viena vertus, jie turėtų skatinti vaikus mokytis mokykloje vokiečių kalbos, antra vertus, jie turėtų suvokti daugiakalbystės naudą savo vaikams ir įsitikinti, kad daugiakalbystė yra didžiulis turtas, suteikiantis nemažai pranašumų – psichologinių, kognityvinių ir, žinoma, ekonominių. Nederėtų pamiršti ir dar vieno dalyko: daugiakalbiai žmonės atlieka reikšmingą vaidmenį daugiakultūrėje ateities Europoje – kaip tarpininkai tarp kalbų ir kultūrų.

Prof. dr. Claudia Maria Riehl vadovauja Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto (LMU) Vokiečių kalbos kaip užsienio kalbos institutui. Viena pagrindinių jos mokslinės veiklos sričių – tautinių mažumų kalbų tyrimas.
Kaip mokslininkė prof. dr. Riehl globoja, komentuoja ir vertina projektą „Kalba ir tapatybė. Mes – trečioji karta“.