Keletas didaktinių ir metodinių IDUKM principų

Ketinimai sukurti bendrą didaktiką dvikalbiam dalyko mokymui šiuo metu vertinami prieštaringai.

Nors yra keletas esminių požymių, kuriais galima apibūdinti IDUKM (integruoto dalyko ir užsienio kalbos mokymo) metodiką ir didaktiką, tačiau dvikalbė pamoka pasižymi ir bruožais, nulemtais kiekvieno konkretaus dėstomo dalyko, taigi reikia skirti bendrą IDUKM didaktiką nuo dalykui būdingų šios didaktikos komponentų, tai yra komponentų, pritaikytų specifiniam dalykui, dėstomam užsienio kalba. Kalbinei IDUKM pusei (tai yra tam, kokia kalba dalykas dėstomas) šis principas mažiau taikomas, nors užsienio kalbos didaktika dažnai – žinoma, priklausomai nuo skirtingų mokymo tradicijų – yra skirtinga atsižvelgiant į specifinę užsienio kalbą. Taigi ir toliau galima kalbėti tik apie tipiškus bendrosios IDUKM didaktikos bruožus, būdingus visoms dalyko ir kalbos kombinacijoms (apie tai žr. Jansen O’Dwyer 2007).

Skatinimas mokytis dalyko ir kalbos kartu

Bet kuriai IDUKM pamokos formai didaktiniu ir metodiniu požiūriu svarbiausia tai, kokiu būdu galima integruotai mokyti dalyko ir kalbos. Kaip ir kiekvienoje institucionalizuoto mokymo formoje, taip ir apie kalbant apie IDUKM užsiėmimą keliamas klausimas, kaip deramai metodiškai ir didaktiškai paskatinti mokymosi procesus mokyklose. Šis esminis didaktinis klausimas kalbant apie IDUKM keliamas netgi dvigubai: juk kalbama ir apie skatinimą įgyti dalyko žinių, ir kalbos žinių tuo pat metu.

Pastarąjį dešimtmetį užsienio kalbos didaktikoje vis labiau ryškėjo tendencija manyti, kad mokymosi procesus mokykloje mokytojai gali įtakoti tik labai menkai; panašių svarstymų jau girdėti ir daugelio humanitarinių bei socialinių mokslų didaktikose, pvz., istorijos didaktikoje. Užtat vis dažniau keliamas reikalavimas skatinti mokymosi procesus tinkamu mokymosi aplinkos parengimu. Kai moksleiviai dirba kartu tinkamoje mokymosi aplinkoje, kurioje sąmoningai ir aktyviai naudojasi mokymosi priemonėmis, taip, teigiama, mokymosi procesai skatinami labiau nei tradicinėje pamokoje, kurioje mokytojas galbūt dalyvauja aktyviai, tačiau besimokantieji – tik reaguodami. Apie tokią mokymosi aplinką jau senokai diskutuojama aptariant užsienio kalbos didaktiką ir atskirais atvejais – dalykų didaktiką, tačiau pamokose – deja, taip pat ir IDUKM pamokose – mokytojai tokia aplinka nėra labai sužavėti. Aš čia pirmiausia turiu omenyje darbą poromis, grupėje ir projektinę veiklą. Šios darbo kooperuojantis su kitais formos siejasi su didaktiniu besimokančiojo autonomijos principu, kuris yra visų naujesnių didaktikų konceptualusis pagrindas.

Viskas priklauso nuo mokymosi aplinkos

Kaip tik ši modernios, konstruktyvistiniais principais pagrįstos mokymosi aplinkos (plg. Wolff 2002) koncepcija pagal IDUKM didaktikos sampratą geriausiai tenkina reikalavimus integruoto dalyko ir užsienio kalbos mokymo užsiėmimui. Sukūrus tokią mokymosi aplinką geriausiai pavyksta mokytis vienu metu ir dalyko, ir užsienio kalbos. Dvikalbio dalyko mokymo pamoka pirmiausia yra dalyko pamoka, t. y. dalykas pateikia turinį, su kuriuo turi dirbti besimokantieji. Dalyko turinys yra realija ta prasme, kokia buvo turėta omenyje diskusijose apie realijas XX a. pradžioje, tai yra turinys, susijęs su realiu pasauliu. Priešingai nei dažnai fiktyvus užsienio kalbos pamokos turinys, šis realusis turinys skatina tikrą kognityvinį, sąmoningą ir emocinį santykį ir tuo pačiu optimalų mokymosi procesą. Kadangi dalyko turinys yra realijos, jos ir labiau nei užsienio kalbos pamokos turinys tinka modernioms bendro mokymosi formoms, tokioms kaip grupinis darbas ar projektinė veikla. Kartu mažoje grupėje ruošiant medžiagą geografijos ar istorijos pamokai skatinamas atskiro moksleivio mokymosi procesas, didėja motyvacija gilintis į šį turinį, taip pat moksleivis stipriau įtraukiamas į mokymosi procesą. Šitai, žinoma, paskatina besimokančiojo autonomijos formavimąsi, tai yra gebėjimą savarankiškai dirbti, o tai vėlgi toliau stiprinama vykdant grupinį darbą ir projektinę veiklą (plg. apie tai ir Dam 1994).

Klausimas apie turinio ir kalbos integraciją

Šiais svarstymais, žinoma, į pagrindinį klausimą dar neatsakyta. IDUKM pamoka iki šiol aprašyta tik kaip moderni dalyko pamoka, kokia galėtų vykti ir gimtąja kalba. Klausimas apie kalbinę IDUKM pusę ir visų pirma apie turinio bei kalbos integraciją prašosi platesnių svarstymų. Kalba kiekvienoje dalyko pamokoje atlieka pagrindinį vaidmenį. Net ir gimtąja kalba vykstančioje istorijos ar biologijos pamokoje intensyviai dirbama su kalba. Kalbos pagalba moksleiviams pateikiamos dalyko koncepcijos, kalbos reikia, norint atlikti dalykinius stebėjimus ir aprašymus, kalba padeda moksleiviams pasikeisti nuomonėmis ir diskutuoti kontraversiškais klausimais. Neatsitiktinai jau devintajame dešimtmetyje anglų didaktikoje apie dalyko dėstymą užfiksuota, jog kiekviena pamoka yra kalbos pamoka. Vadinamoji language across the curriculum koncepcija, raginanti visus mokytojus vartoti pamokoje kuo aiškesnę kalbą, netiesiogiai tapo didaktiniu pagrindu ir IDUKM pamokai. Mat jei moksleiviams dalyko pamoka vedama kita nei gimtoji kalba, sąmoningas elgesys su kalbiniais produktais ir procesais atlieka dar svarbesnį vaidmenį.

Reikalingas kalbinių veiksmų repertuaras

Nors modernioje IDUKM didaktikoje užsienio kalba nėra pamokos dėmesio centre, tačiau stipriau akcentuojama nei dalyko pamokoje gimtąją kalba, ji moksleiviams aiškinama. Ir čia pirmame plane turėtų būti ne terminologiniai aspektai, kaip pirmiausia buvo reikalaujama iš IDUKM pamokos. Regis, dirbant su kalba kur kas svarbiau sukurti kalbinių veiksmų repertuarą, nes būtent jie dalyko pamokoje atlieka svarbiausią vaidmenį. Šitai pasakytina apie visus dalykus, tiek gamtamokslinės, tiek socialinės ar humanitarinės pakraipos. Šiems kalbiniams veiksmams moksleivis turi būti tinkamai pasirengęs, kad galėtų veikti savarankiškai. Jei pamoka vyksta užsienio kalba, moksleiviai turi būti pasirengę diskutuoti ir užsienio kalba. Kalbiniai veiksmai yra šie:

• aprašyti: identifikuoti, apibrėžti, klasifikuoti.
• paaiškinti: pateikti pavyzdžius, analizuoti, redukuoti.
• įvertinti: argumentuoti, įrodyti.
• padaryti išvadas: atskleisti, paaiškinti.

Šie veiksmai, priskirtini kalbos funkcijoms, naudojami gimtąja kalba arba dvikalbėje dalyko pamokoje užsienio kalba, tačiau pasitarnauja darbui su dalyko turiniu ir dėl to yra stipriau susiję su realybe. Dėl to, kad moksleiviai susipažįsta su šiais veiksmais gilindamiesi į dalyko turinį ir yra jų laikomi būtinais, tų veiksmų ir išmokstama.

Akademinis interakcijos gebėjimas

Skatinant kalbos mokymąsi svarbiausia įgyti kalbinių gebėjimų, susijusių su darbu dalyko srityje. Šitai galima pailiustruoti toliau pateikiamu pavyzdžiu. Darbas mokomojo dalyko pamokoje dažnai yra darbas su tekstais ar dokumentais, bet neretais susijęs ir su kitokia medžiaga, pvz., iliustracijomis, grafikais, filmais. Moksleiviai turi turėti kalbinių gebėjimų dirbti su tokia medžiaga. Tai reiškia, kad jų gebėjimas skaityti turi būti geriau išlavintas nei tradicinėje užsienio kalbos pamokoje, kurioje svarbesnį vaidmenį atlieka žodinė interakcija. Tekstų ir dokumentų skaitymas susijęs su skaitymo strategijomis, kurios turi būti perteiktos moksleiviams. Darbui su iliustracijomis, grafikais ir filmais reikia kitokių strategijų, kurias taip pat reikia įgyti ir paskatinti atsižvelgiant į kalbinį įgytų žinių panaudojimą. Geologinio darinio atvaizdui aprašyti reikia strategijos, kurios pagalba būtų galima atpažinti svarbiausius šio darinio bruožus, bet tuo pačiu šias žinias iš konceptualiosios formos reikia paversti kalbine forma. Taigi kalbos mokytis skatinama visuomet siejant tai su dalyko užduotimi, šios užduotys lemia, kokius kalbinius procesus ir strategijas, o tuo pačiu ir kokias kalbos priemones reikės naudoti pamokoje. Plačiąja prasme kalbama apie akademinės interakcijos gebėjimo ugdymą, kaip tai suvokiama Kuminso (Cummins) CALP koncepcijoje (cognitive academic language proficiency). Užsienio kalbos pamokoje pirmaisiais metais skatinama tai, ką Kuminsas vadino BICS (basic interpersonal communication skills), tuo tarpu dvikalbis dalyko dėstymas nuo pat pradžių siekia ugdyti akademinį interakcijos gebėjimą.

Perėjimas nuo vienos kalbos prie kitos – pageidautinas

Užbaigiant šiuos svarstymus reikėtų pridėti dar vieną metodinę pastabą apie gimtosios ir užsienio kalbų vartojimą dvikalbėje dalyko pamokoje. Pradedant kurti IDUKM analogiškai tuometinių užsienio kalbos pamokų principams buvo keliamas metodinis reikalavimas, kad dvikalbė dalyko pamoka turėtų vykti griežtai viena kalba, tai yra gimtoji kalba klasėje neturėtų būti vartojama. Šiandien nuomonė yra kitokia: gimtosios kalbos reikšme integruoto užsienio kalbos ir dalyko dėstymo procese neabejojama, ypač nuo tada, kai buvo pripažinta, jog perėjimo nuo vienos kalbos prie kitos, arba code-switching procesai, dažnai pastebimi dvikalbio mokymo pamokose, nors iki šiol sulaukė nedaug metodininkų dėmesio, yra labai reikšmingi mokymosi procesui ir sąmoningo kalbos vartojimo procesui (plg. šia tema pirmiausia Wannagat).