Definicija
Kultūrinė edukacija – kas tai?
„Man svarbiausia – pradėti bendrą meninės kūrybos procesą. Kartu su jaunais žmonėmis. Šiam procesui būtina ištvermė, gebėjimas įsijausti ir drąsa. Vaikams ir jaunuoliams nelabai svarbu, kokia tai kultūra – aukštoji, populiarioji, senoji ar naujoji. Svarbu rasti tinkamą „kreipinį“ ir pasirinkti teisingą toną, kuris tiktų pokalbiui su vaikais ir jaunuoliais. Tai tarpininkavimo meno pagrindas. Potraukis į kultūrą, dėmesys ir ištvermė dirbant drauge – visa tai atsiranda savaime.“ (Hortensia Völckers)
Pastaraisiais metais kultūrinė edukacija yra labai aktuali tema Vokietijoje, išsiskirianti didele veikėjų ir institucijų įvairove. Kultūrinę edukaciją galima priskirti kelioms politikos kryptims: jaunimo, švietimo, mokyklų, socialinei ir kultūros politikai. Šios srities veikėjai yra ir fondai, kultūros įstaigos, mokyklos ar jaunimo organizacijos.
Tiesa, galutinės, visuotinės ir tikslios kultūrinės edukacijos apibrėžties iki šiol nėra. Edukacija – tai daugiau nei informacija, tai tam tikra veikla, apimanti polemiką su dabartiniu pasauliu ir atverianti kiekvienam galimybę dalyvauti socialiniuose, kultūriniuose ir politiniuose procesuose. Kultūrinė edukacija laikoma bendrojo švietimo dalimi, kuri padeda jaunam žmogui suvokti sudėtingus socialinius įvykius ir dalyvauti juose. Todėl kultūrinė edukacija – labai artima sritis mokykliniam ugdymui, net jei tuo neketinama apsiriboti.
Kalbant apie kultūrinę edukaciją pirmiausia turimas galvoje estetinis-meninis ugdymas pagal mokymo planą, siekimas sudominti kultūros dalykais ir galimybė dalyvauti kultūriniame gyvenime už mokyklos ribų. Šiuo atveju dėmesio centre turi atsidurti tikslinės grupės, kurios nesidomi kultūra ir socialiniu požiūriu yra silpnesnės.
Šioje srityje šalia mokyklų veikia ir pripažintos kultūros įstaigos, aktyviai bendraujančios (privalančios bendrauti) su tikslinėmis jaunimo grupėmis ir pagrįstai suinteresuotos, kad vaikai ir jaunuoliai „atvyktų“ tiesiai iš jų gyvenamosios aplinkos ir taptų potencialia nauja publika. Joms tenka ieškoti būdų, kaip išlikti patrauklioms ar svarbioms jaunajai kartai, kad galėtų užkirsti kelią publikos senėjimui ir neprarasti teisinio pagrindo būti finansuojamoms iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Be tradicinių priemonių, kurių imasi dauguma kultūros įstaigų, kaip antai, nuolaidos bilietams, pasirodymai mokyklose ar ekskursijos, miesto ir valstybiniai teatrai jau kelerius metus išlaiko jaunimo klubus, kuriuose jauni žmonės, vadovaujami teatro pedagogų, patys gali užsiimti teatru. Ilgą laiką šie vaikams ir jaunimui skirti pasiūlymai egzistavo šalia įprastinės teatrų veiklos ir likdavo nepastebėti suaugusiųjų publikos, tačiau pastaraisiais metais įvairiose meno srityse atsiranda vis daugiau projektų, kuriuose profesionalūs menininkai drauge su jaunimu imasi tokios kūrybinės veiklos, kuri pagal savo meninį lygį puikiai tinka didžiajai scenai. Apie puikų pavyzdį – Berlyno filharmonijos orkestro Berliner Philharmoniker edukacinę programą – pasakoja filmas „Rhythm is it“. Vis dėlto, kaip paaiškėjo, ne tik prestižiniai ir visuomenės atgarsio sulaukiantys projektai gali garantuoti tvarų poveikį, bet ir ilgalaikiai sumanymai bei ilgalaikės kultūros įstaigų ir mokyklų bendradarbiavimo iniciatyvos. Pagrindinis šių kultūrinės edukacijos projektų tikslas – vaikų ir jaunimo aktyvumo skatinimas bei jų dalyvavimas meninės kūrybos procese.
Dresdeno valstybinis dramos teatras Dresdner Staatsschauspiel, inicijavęs pavyzdinį projektą „Piliečių scena“ („Bürgerbühne“), žengė dar vieną žingsnį ir plačiai atvėrė teatro duris įvairių amžiaus grupių piliečiams, norintiems dalyvauti teatro veikloje. „Piliečių scena“ – tai dar viena lygiateisė teatro rūšis šalia tradicinio teatro, kasmet suteikianti galimybę daugiau kaip 800 žmonių dalyvauti teatro gyvenime. „Piliečių scenos“ darbai skirti bet kokio amžiaus žmonėms – nuo vaikų ir jaunuolių iki senjorų. Dresdeno valstybinio dramos teatro pavyzdys rodo, kaip spaudimas pateisinti savo veiklą – pastaraisiais metais jį patiria gerai finansuojamos Vokietijos kultūros įstaigos – gali tapti impulsu struktūrinei mąstysenos pertvarkai.
Pavyzdiniai pastarųjų metų projektai – tai dar vienas įrodymas, kad kultūrinės edukacijos pasiūlymai būtini ne tik būsimai kultūros įstaigų veiklai pagrįsti, jie padeda skatinti ir jaunų žmonių asmenybės raidą. Tačiau negalima pamiršti, kad pirminė kultūros įstaigų paskirtis – tai meninė kūryba ir jos pristatymas, nes tik savarankiškas kultūrinis gyvenimas, kurio netrikdo tikslingumas, gali perteikti kritišką visuomenės atvaizdą.