Vaidyba užsienio kalbų pamokoje
Tai bent spektaklis!

Klasė paverčiama teatro scena.
Klasė paverčiama teatro scena. | Nuotr.: © Bernhard Ludewig

Dramos metodai jau keletą metų vis plačiau taikomi ir užsienio kalbų pamokose. Kodėl jie yra veiksmingi ir kaip juos integruoti į pamoką? Išbandykite patys įvairias vaidybinių žaidimų idėjas.

Pasisakantieji už dramos metodų taikymą užsienio kalbų pamokose įžvelgia akivaizdžius jų pranašumus: skatinamas veikla paremtas mokymasis bei mokymasis bendradarbiaujant (Birnbaum 2013), moksleiviai sukuria sau tinkamas klaidų taisymo strategijas (Johnstone 2010), lavinama jų vaizduotė, išmoktas turinys siejamas su emocijomis ir gerinama komunikacinė kompetencija (Haftner & Kuhfuß 2014).

Yra įvairių dramos metodų taikymo būdų. Moksleiviai pamokoje gali nagrinėti jau pastatytą pjesę ir paruošti adaptuotą inscenizaciją (Birnbaum 2013). Užsienio kalbos mokytojai gali pasitelkti tik tam tikras teatro pedagogikos idėjas programos turinio elementams perteikti, pavyzdžiui, atskirose scenose mokyti(s) gramatinių struktūrų arba taisyklių (Kirsch 2013). Kita galimybė – improvizacijos teatras, kuriame moksleiviai visiškai spontaniškai improvizuoja suvaidindami kokią nors sceną tą konkrečią akimirką (Haftner & Kuhfuß 2014). Visiems šiems veiklos būdams būdingas fizinis dalyvavimas ir žaidimas vaizduote. Taip fiktyvios situacijos tampa beveik realiai vykstančiais įvykiais. Mokomasi per judesį, visu kūnu ir įsivaizduojant kitokius juslinius pojūčius.

Trumpi teatriniai etiudai gali padėti mokytis kalbos.
Trumpi teatriniai etiudai gali padėti mokytis kalbos. | Nuotr.: © Martin Welker

Vienam kartui pabūti kitu

Vaidinant teatre neprivaloma būti savimi. Moksleiviai nereaguoja pernelyg asmeniškai į klaidas, kurias daro fiktyvus personažas. Be to, pati scena yra daug svarbesnė nei smulkūs kalbiniai netikslumai. Teatro pratimai skatina tiek dalyvių spontaniškumą, tiek kūrybingumą. Fiktyvaus personažo vaidyba pašalina bloką laisvai kalbėti ir skatina kalbinį aktyvumą. Kasdieniame gyvenime nuolat improvizuojame ir spontaniškai savo kalba reaguojame į aplinką. Daugelyje teatro pratimų tokios situacijos gali būti simuliuojamos per fiktyvią realybę. Trumpam panardinti į kitokį pasaulį, moksleiviai gali vartoti būtent tuos žodžius ir tas kalbines struktūras, kurias jie jau yra išmokę. Jei jiems trūksta kurio nors žodžio, jie iš susidomėjimo pasitikslins arba patys jį susiras. Taip sukuriamos prielaidos vidinei mokymosi motyvacijai ir teigiamoms emocijoms mokymosi procese.

Pasiruošimas yra esmė

Ypatingai svarbu yra moksleiviams sudaryti saugias sąlygas. Tik tuo atveju, jei grupė jausis gerai, mokytojas galės moksleivius paskatinti įsijausti į pradžioje kartais neįprastas situacijas. Moksleiviai, turėdami iš dalies ribotus kalbinius išteklius, leidžiasi į nesaugią „žemę“. Be to, iš jų reikalaujama vaidinti intymius dalykus, pavyzdžiui, emocijas, ir naudotis laisvosiomis asociacijomis. Mokytojas suteikia bazinio saugumo jausmą, būdamas su moksleiviu viename lygmenyje. Jis pats turėtų nesivaržyti prieš savo grupę vaidinti tokius dalykus, kuriuos ne teatro aplinkoje rodyti būtų „gėda“. Tada moksleiviai taip pat išdrįs tai daryti ir galės vaidinti drauge. Be to, jie turi suprasti, kad klaidos yra itin svarbi ir neišvengiama mokymosi proceso dalis, ir šioje aplinkoje jie turi jų nesibaiminti..
 
Kūno atpalaidavimo pratimai yra svarbūs.
Kūno atpalaidavimo pratimai yra svarbūs. | Nuotr.: © Martin Welker

Teatro modulis vokiečių kalbos pamokoje

Prieš vaidinant scenoje, kaip ir prieš sporto rungtynes, yra svarbus grupės kūno ir proto apšilimas. Įvairūs pratimai ir žaidimai gali grupę įvesti į tinkamą dinamiką. Kad vaidyba būtų smagesnė, gali būti pravartu prieš tai aptarti temą arba paruošti trumpą sąvokų žodynėlį. Rengiant pamokos planą kartais gali būti naudinga pradėti nuo pabaigos. Jeigu pamoka turi baigtis vaidinimu „Suoliukas parke“, kuriame du asmenys kaip fiktyvūs personažai susitinka scenoje, kurioje įvyksta trumpas improvizuotas jų dialogas, tai svarbu, kad moksleiviai dar prieš tai susikurtų personažą ir jau būtų išbandę dialogo struktūrą. Apskritai teatro moduliai turėtų būti iš anksto gerai planuojami, tačiau vėliau pamokoje mokytojui būtinas lankstumas. Gramatikos taisykles jis gali paaiškinti prieš tai ar po to. Jei tam tikros klaidos kartojasi, mokytojas gali jas pasižymėti ir išsamiau aptarti pamokos pabaigoje. Nauji žodžiai, spontaniškai iškylantys darbo procese, gali būti užrašyti visiems matomai. Tačiau svarbu nestabdyti vaidybos ilgiau nei būtina.
   

Literatūra

Birnbaum, Theresa (2013): Die Rolle von kooperativem Lernen und Dramapädagogik in Bezug auf das fremdsprachliche Handeln – Aktionsforschung zum DaF-Theaterprojekt Entre bastidores mit den Physikern an der Universidad de Salamanca. In: Scenario Journal 7. Jg., H. 1, S. 40-59.
 
Haftner, Magdalena /Kuhfuß, Anne-Marie (2014): Ich habe gar nicht gemerkt, dass ich Deutsch spreche – Wie die theatrale Erfahrung des Improvisationstheaters freies und authentisches Sprechen erlebbar macht und die kommunikative Kompetenz fördert. In: Bernstein, Nils/ Lerchner, Charlotte (Hg.): Ästhetisches Lernen im DaF-/DaZ-Unterricht. Literatur – Theater – Bildende Kunst – Musik – Film. Göttingen: Universitätsverlag Göttingen, S. 217-233.
 
Johnstone, Keith (2010): Improvisation und Theater. Berlin: Alexander Verlag.
 
Kirsch, Dieter (2013): Szenisches Lernen. Theaterarbeit im DaF-Unterricht. Ismaning: Hueber Verlag.