© Suhrkamp Verlag, Berlin, 2021
Christophas Heinas romane „Guldenberg“ vaizduoja fiktyvų nedidelį Vokietijos rytuose esantį miestą ir jame susidariusią ypatingą situaciją. Tvarkingas miestelio gyvenimas ir kertiniai visuomeninio sambūvio stulpai – rotušė, bažnyčia, užeiga, krautuvė, verslininkas ir vachmistras – pažadinami iš taikios ir nuobodokos kasdienybės: „Senajame buriuotojų name“ apgyvendinami aštuoni nepilnamečiai pabėgėliai, o miestelio bendruomenė laiko juos „kitokiais“, „svetimais“. Pasklidus gandams, kad penkiolikmetė vokietė tapo išprievartavimo auka, paaugliai tuojau pat tampa „atpirkimo ožiais“.
Gal tokia schema jums pasirodė kažkuo pažįstama? Ką viduramžiais kaltino dėl maro ir išvydavo iš miesto? Arba vėliau, prasidėjus naujiesiems laikams, degindavo ant laužų? Kas kentėdavo per pogromus – „kitokie“, „nelaimę užtraukusieji“ ir „atpirkimo ožiai“, nesvarbu, ar tai būdavo žydai, ar moterys (raganos). Tad nestebina, kad keliais rakursais pavaizduotas miestelio bendruomenės konfliktas su pabėgėliais baigiasi pasikėsinimu padegti „Senąjį buriuotojų namą“. Kiek vėliau nepageidaujamieji išvejami iš Guldenbergo, o kunigas ištaria šio pasakojimo moralę: „Mums tai buvo egzaminas. Patikrinimas, ar esame krikščionys, ar esame solidarūs. Kai ką apie save sužinojome.“ Kaip tik tai ir svarbu Christophui Heinui naujajame romane – ne psichologizuoti personažus ar supinti siužeto gijas, jam rūpi pavaizduoti įvairias mąstysenas mikrokosmose ir analizuoti, kodėl tas kosmosas nori būti uždaras ir nieko neprisileisti.
„Guldenberg“ parašytas neišdailinta kalba, romane gausu dialogų, scenos greitai keičiasi ir skaitosi kaip teatro pjesė, išryškinanti visą miestelio sambūvio dilemą.
Suhrkamp Verlag