Berlinale People
Apie tylą. Interviu su Andreasu Dresenu

2014 m. turėjau progą per „Skype“ kalbinti Andreasą Dreseną, kuris – turiu pripažinti – yra vienas mano mėgstamiausių kino kūrėjų. Naujausias jo filmas „Als wir träumten“ („Kai mes svajojome“), kurio veiksmas vyksta VDR permainų laikais, rodomas konkursinėje šių metų Berlyno kino festivalio programoje.

Mes kalbėjomės apie 1992 m. sukurtą vaidybinį filmą „Stilles Land“ („Tyli šalis“), kuris 35 mm formatu neseniai buvo pristatytas apstulbusiai Toronto publikai. Filmas pasakoja apie jauną, naivų ir entuziastingą teatro direktorių Kajų, kuris viename nykiame Rytų Vokietijos mieste ketina statyti S. Becketto pjesę „Belaukiant Godo“. Nors aptingusi teatro trupė nerodo jokio susidomėjimo pjese, jo įkarštis neblėsta. Ateina 1989 m. ruduo. Pasaulį krečia permainos, kažkur toli sostinėje vyksta revoliucija. Netgi provincijoje atsiranda didelių vilčių, netikėti įvykiai užgožia ir iš ritmo išsimušusią pjesės inscenizaciją. Paralelės su Dreseno gyvenimu akivaizdžios.

Pone Dresenai, pirmasis didelės apimties vaidybinis filmas, kurį sukūrėte 1991 m. apie paskutines VDR gyvavimo dienas, vadinasi „Stilles Land“ („Tyli šalis“). Ar 1989 m. Jums atrodė, kad Vokietija buvo „tyli“ šalis?

Šalis gali būti „tyli“, jei ji paralyžiuota ir jei atrodo, kad joje niekas nebevyksta, kad ji nejuda nei pirmyn, nei atgal, kitaip tariant, jei ji stovi vietoje. Tiesa, „tylumas“ turi ir poetinį aspektą, padedantį žmonėms atpažinti save. Taigi pavadinimas dviprasmiškas. Renkantis jį lemiamos reikšmės turėjo Wolfo Biermanno eilėraštis „Das Land ist still“ („Šalis tyli“). Filmas, be abejonės, turi ir nemalonų aspektą – čia niekaip nereaguojama į įvykius, vykstančius už teatro ribų, ypač į VDR piliečių bėgimą į Vengriją. Juk 1989 m. rugsėjį taip pat viešpatavo tyla.
 
Tuo metu poetas Wolfas Biermannas, persikėlęs gyventi į VDR, o vėliau po gastrolių VFR nebegalėjęs grįžti atgal, jau seniai buvo emigravęs. Ar nepaisant to W. Biermannas vis tiek darė didelę įtaką VDR inteligentams ir menininkams?

Aš užaugau kartu su W. Biermannu. Mano tėvas, 1977 m. išvykęs gyventi į VFR, buvo jo draugas, jis netgi pasirašė peticiją prieš jo ekspatriaciją. Namie turėjome plokštelę, pavadinimu „Chausseestraße 131“. Tai buvo pirmoji Biermanno plokštelė, išleista, žinoma, tik Vakaruose. Pilietybės atėmimas sukėlė didelę protestų bangą Rytų Vokietijoje, taigi Biermannas visada buvo svarbi figūra. Tiesa, jo literatūriniai kūriniai buvo prieinami tik iš dalies. Cituoti Biermanną buvo beveik provokacija.
 
Kaip Jums pavyko tada pastatyti „Tylią šalį“, juk tuo metu Babelsbergo Konrado Wolfo aukštoji kinematografijos mokykla buvo pertvarkoma iš VDR aukštosios mokyklos į suvienytos Vokietijos universitetą?

Filmavimo darbai vyko 1991 m. pabaigoje – 1992 m. pradžioje, o premjeros sulaukėme 1992 m. rudenį. Tai buvo mano baigiamasis darbas Aukštojoje kinematografijos mokykloje. Tie didžiųjų permainų laikai buvo kiek keistoki. Šį filmą sukūrėme kartu su „MAX Film“ prodiuseriu Wolfgangu Pfeifferiu iš Vakarų Berlyno, su kuriuo susipažinau 1990 m. Berlyno kino festivalyje. Tai buvo nepriklausomo kino produktas, sukurtas tuo metu, kai nebebuvo nei Vakarų Vokietijos, nei Rytų Vokietijos. Mes jau buvome susivieniję!
 

Filmo „Tyli šalis“ anonsas
 
Ar keičiantis sistemai Jums buvo sunku? Juk nemažai žmonių Rytuose gedėjo prarastos sistemos, bet antra vertus daugybė žmonių džiaugėsi naujomis galimybėmis, kurios turėjo atsiverti. Ką Jums reiškė šios permainos – šansą ar veikiau netektį?

Sunku pasakyti. Viskas keitėsi, niekas nestovėjo vietoje. Atsidūręs šioje maišalynėje, tarsi tampi sveiko pragmatiškumo auka. Pirmiausia reikėjo suprasti, kaip elgtis. Likau be darbo, draudimo sistema buvo visiškai pasikeitusi, iš Vakarų Vokietijos mokesčių inspekcijos gaudavau keistus laiškus, kurių nesupratau. VDR biurokratija buvo gerokai paprastesnė. Kai kurių dalykų iš pradžių apskritai negalėjau suvokti, pavyzdžiui, absurdiškos kino finansavimo sistemos: veikė tūkstančiai mažų fondų, todėl vieną paraišką siųsdavau vienam fondui, o kitą – kitam. Be to, staiga atsirado tiek daug televizijos kanalų! Prie to aš ir šiandien niekaip nepriprantu.


Žvelgdamas atgal turiu pripažinti, kad progą suvienyti į vieną visumą dvi tokias skirtingas Vokietijas mes paleidome vėjais. Iš pradžių buvau apolitiškas. Man prireikė kelerių metų, kad galėčiau sąmoningai priimti vakarietišką visuomenę. Kaip matyti iš filmo „Tyli šalis“, buvau labai nusivylęs. Man atrodė, kad būtų buvę geriau, jei po šių milžiniškų permainų 1989 m. nebūtų žengta susivienijimo link, kad reikėjo labiau liberalizuoti ir demokratizuoti Rytų Vokietiją. Mes juk nenorėjome atsikratyti VDR, mes tik norėjome, kad ji būtų kitokia.


Dabar esu įsitikinęs, kad visas šis procesas vyko pernelyg greitai. Žinoma, lengva pasakyti, juk žmonės išėjo į gatves, buvo daromas milžiniškas spaudimas. Aš pats patyriau tai 1989 m. rudenį Leipcige. Iš pradžių žmonės skandavo „Mes esam tauta!“. Po mėnesio – „Mes esam viena tauta!“ O po metų tie patys žmonės tapo bedarbiais ir rinkimuose balsavo už Demokratinio socializmo partiją (PDS). Praktiškai jie maištavo prieš sistemą, kuri juos išmaitino. Skaitykite antrą interviu dalį, kurioje Andreas Dresenas pasakoja apie kelionę į Paryžių 1989 m. gegužę ir apie savo naująjį filmą „Kai mes svajojome“:
„Vadinasi, mes gerai atlikom savo darbą!“ Interviu su Andreasu Dresenu