Berlinale People „Vadinasi, mes gerai atlikom savo darbą!“ Interviu su Andreasu Dresenu

Berlin 1989

Antrojoje interviu dalyje Andreasas Dresenas pasakoja apie kelionę į Paryžių 1989 m., apie savo naująjį filmą „Als wir träumten“ („Kai mes svajojome“) ir apie autentiškumą kine.

Pone Dresenai, Jūsų tėvas 8-ajame deš. išvyko iš VDR. Filme „Tyli šalis“ keliamas klausimas: išvažiuoti ar pasilikti? 1989–1990 m. Jūs buvote kinematografijos studentas iš Rytų Berlyno. Ar kada nors galvojote išvykti iš VDR?

1989 m. gegužę mes, 30 studentų, buvome nuvykę į Paryžių – kartu su Lotharu Bisky, anuometiniu Kino akademijos vadovu, vėliau tapusiu Europos Parlamento nariu, atstovaujančiu kairiųjų partijai. Jūs net neįsivaizduojate! Aš buvau vienas iš jų, nors mano tėvas buvo pabėgęs į Vakarų Vokietiją. L. Bisky norėjo, kad jo studentai pamatytų nors truputį pasaulio. Kaip jam tai pavyko, man iki šiol mįslė. Paryžius gegužės mėnesį buvo toks nuostabus, kad aš rimtai svarsčiau galimybę ten pasilikti.

Atgal į Rytų Berlyną

O tada mes grįžome į Berlyną. Stovėjome prie dešrainių kiosko netoli „ Ašarų namų“ (taip Berlyne vadino sienos perėjimo punktą Friedrichstraße, kur rytų vokiečiai su ašaromis atsisveikindavo su svečiais iš Vakarų Vokietijos). Ne pati džiaugsmingiausia akimirka. Dar prisimenu, ką tuomet galvojau: padariau lemtingą klaidą. Būtų buvę paprasčiau likti Vakaruose, bet nė vienas iš mūsų studentų to nepadarė. Tai šį tą reiškia.
 
Manau, kad vis tiek neįmanoma pabėgti nuo savęs ir nuo pasaulio, galima tik pakeisti aplinką. Jei išvykčiau, galbūt neturėčiau problemų, kurių turėjau anksčiau, bet atsirastų naujų. O kas tada? Bėgti toliau? Apie tai kalbama ir filmo „Tyli šalis“ pabaigoje: nors filmo veikėjas ir norėtų išvažiuoti, jis vis dėlto apsisuka ir grįžta atgal į savo nykų kaimą. Jis galvoja: jei man nepavyks čia, šiame teatre, nepavyks ir niekur kitur.


Žinoma, kiekvienas turi pats priimti sau tinkamą sprendimą. Tais laikais jaučiau, kad išvykimas neišeis man į gerą. Kai kurie išvažiavo turėdami tam rimtų priežasčių, VDR jie turėjo tiek problemų, kad jiems tiesiog nebebuvo prasmės pasilikti.

Vertybių vakuume

Ar Jūsų naująjį filmą „Kai mes svajojome“ galima palyginti su „Tylia šalimi“? Jis taip pat apie VDR, ir įvykių chronologija panaši.

Pagrindinis filmo veiksmas iš tikrųjų vyksta iškart po „Tylios šalies“ įvykių. „Tylią šalį“ būtų galima įkomponuoti į filmą – tarp vaikystės ir paauglystės. Šis laikotarpis iki šiol nebuvo išsamiai nagrinėtas. Tai filmas apie paauglius, kuriems iškart po didžiųjų permainų, t. y. nuo 10-ojo deš. pradžios iki vidurio, buvo apie 13–14 metų. Jie tarsi atsidūrė politiniame vakuume – senosios vertybės nebegaliojo, naujų dar nebuvo, beliko tik klausti savęs: kas parodys man kokią nors kryptį šiais visiškos anarchijos ir neįtikėtinų permainų laikais?

Filme pasakojama ne apie ideologiją, o apie grupę žmonių, kurie savo šalį laiko taikos karalyste, tačiau pastebi, kad naujos ekonominės realijos tampa išbandymu jų draugystei. Galiausiai jie pasiekia, ko norėjo. Filmą galima būtų baigti citata iš B. Brechto pjesės „Im Dickicht der Städte“ („Miestų tankmėje“): „Chaosas pasibaigė. Bet tai buvo pats geriausias laikmetis.“

Sakote, kad šis filmas – tai nauja Jūsų svarstymų apie VDR ir jos pasekmes redakcija, o ne galutinis požiūris. Ar po daugybės kitų filmų, kurie pasakoja ne apie Vokietijos padalijimą, Jūs dar kartą grįšite prie šios temos?

Šios temos greičiausiai imsiuosi dar vieną ar du kartus. Šiuo metu aš kaip tik dirbu prie projekto, kuris taip pat skirtas VDR temai, tiksliau, dainininko, dainų autoriaus, roko poeto ir ekskavatorininko Gerhardo Gundermanno gyvenimui. Tai labai įdomi, bet drauge ir kontroversiška VDR asmenybė. Filmo scenarijų parašė Laila Stieler.

Filme – jokios autentikos

Aktorius Joelis Basmanas apie Jus yra pasakęs: „Andreasas Dresenas nori būti autentiškas. Jis – didis realistas. Jam rūpi, kad mes tvirtai stovėtume ant žemės, jis įrodo, kad mažiau gali reikšti daugiau.“ Ką Jūs apie tai pasakytumėte?

Man labai džiugu tai girdėti. Visada stengiuosi kuo įprasčiau elgtis su aktoriais ir rasti toną, kuris skambėtų taip tikroviškai, kad primintų žiūrovui realų gyvenimą. Viskas, ką sako aktorius, turėtų skambėti taip, tarsi būtų sugalvota tą pačią akimirką, net jei tai yra išdailintas Wolfgango Kohlhaaseʼs (A. Dreseno scenaristo) tekstas – kaip filme „Kai mes svajojome“.

Sąvoka „autentiškumas“ man vis dėlto kelia tam tikrų problemų. Filme nėra autentikos. Kas nori autentikos, turėtų pažvelgti pro langą. Filmai visada yra subjektyvi juos sukūrusių žmonių tiesa. Ekrane niekada nepamatysime tikro gyvenimo, o tik jo atspindį. Jei pastarasis suvokiamas kaip tikras gyvenimas, kuris vyksta šalia, yra nuostabu. Vadinasi, mes gerai atlikom savo darbą!