Europoly: Interviu su Giedre Žickyte „Jos nenori būti nuolatinėmis asistentėmis“

Giedrė Žickytė filmuojant „Amazons“
Giedrė Žickytė filmuojant „Amazons“ | Nuotr.: Tomas Ivanauskas

Lietuva – šalis, kurioje moterų, einančių vadovaujamas pareigas, skaičius yra didžiausias visoje Europoje. Danija pagal šį rodiklį užima tik priešpaskutinę vietą. Pagal EUROPOLY projektą parengtame trumpo metro filme „Amazons“ Lietuvos kino režisierė Giedrė Žickytė drauge su Danijos televizijos laidų vedėju Emiliu Thorupu lydi moteris, įžengusias į vyrišką teritoriją, – Lietuvos kariuomenės savanores. Interviu G. Žickytė kalba apie priežastis, pastūmėjusias moteris šiam žingsniui.

Jūsų filmo atspirties taškas – statistika, pagal kurią Lietuva pasižymi didžiausiu moterų, einančių vadovaujamas pareigas, skaičiumi. Ar šis faktas buvo Jums žinomas ar visgi nustebino?
 
Tai, žinoma, man nebuvo staigmena, nes Lietuvoje yra išties daug moterų vadovaujamose pozicijose: mes turime moterį prezidentę, Seimo pirmininkę, buvusią krašto apsaugos ministrę. Man tai visiškai natūralu, dėl to man nekyla jokių klausimų. Bet mane nustebino, kad Danijoje tiek nedaug moterų užima aukštus postus.
 
Kokios priežastys lemia tokius skaičius? Galbūt vis dar gajus senasis socialistinis vyro ir moters darbo lygybės modelis? O gal yra kitų priežasčių?
 
Man nepatinka sudėti dalykus į tam tikrus „stalčius“. Kažkas manyje tam priešinasi. Ir mano šalyje yra vyrų, kurie turi pasenusį požiūrį ir mato moteris tik asistentės vaidmenyje.
 
Pavyzdžiui, mano gimtojoje kalboje yra galūnės, nurodančios skirtingą asmens profesijos lytį. Lietuviškai sakome „asistentas“, kalbėdami apie vyrus, ir „asistentė“ – apie moteris. Kai anksčiau darbdaviai ieškodavo asistento, vartodavo formą „asistentė“ – net nebuvo minties, kad būtų galima ieškoti asistento vyro. Dabar, laikantis įstatymų dėl lygių galimybių, skelbimuose rašoma forma „asistentas / asistentė“, bet vis tiek ieškoma darbuotojos moters, be to, vis tiek daugiau moterų kandidatuoja į tokias pareigas.
 
Kita vertus, mūsų šaliai vadovauja moteris, kuri eina pareigas jau antrą kadenciją. Galiu papasakoti smagią istoriją: viename kino festivalyje buvau pristatyta vienam makedonų režisieriui. Jis nusijuokė ir pasakė: „Aš jau tiek daug metų lankausi festivaliuose, ir man susidaro įspūdis, kad Jūsų šalyje gyvena vien moterys!“ Kur tik jis susidurdavo su Lietuvos kino industrija, visur sutikdavo moterų.
 
Socialistinis vyro ir moters darbo lygybės modelis Lietuvoje liko utopija. Moterys čia buvo sunkiai dirbančios asistentės – taip atrodė „lygybė“. Tribūnose tarp partinių lyderių nebuvo galima pamatyti moterų, daugiausia, ką jos galėjo pasiekti – tai laimėti pieno melžimo varžybas. Todėl nesiečiau to su sovietiniais laikais. Sovietų Sąjungoje buvo daug kitų šalių, kuriose situacija buvo dar prastesnė ir kuriose šiandien apskritai nėra moterų, einančių vadovaujamas pareigas.
 
Jūs ką tik minėjote, kad Jus nustebino faktas, kad Danijoje yra mažai moterų, einančių vadovaujamas pareigas. Jūsų filme viena vaidmens atlikėja teigia mananti, kad Danijoje labiau užtikrinamos lygios moterų galimybės. Kodėl žmonės turi tokį suvokimą?
 
Tai stereotipas, susijęs su visomis Skandinavijos šalimis. Kai mąstoma apie lygias lyčių galimybes, pirmiausia pagalvojama apie Skandinaviją. Neįsivaizduojama, kad moterys ten susiduria su lyčių problemomis.
 
Gali atrodyti, kad lygios galimybės matuojamos daugybe aspektų, tik ne tokiais faktais, kaip pozicija, valdžia ir pinigais. Ką lygios galimybės reiškia Jums – kaip Jūs kuriate santykius, auklėjate savo vaikus arba rengiatės?
 
Lygios lyčių galimybės man yra dvilypis dalykas. Viena vertus, nemanau, kad mes galime būti lygūs. Mes niekada nebūsime lygūs. Mes negimstame lygūs. Vyrai negali gimdyti vaikų. Vyrų ir moterų hormonai skirtingi. Aš turiu sūnų ir man atrodė normalu, kad pirmaisiais metais aš su juo praleisiu daugiau laiko, nes mano vyras negali jo žindyti – tai tiesiog iš prigimties neįmanoma. Aš dėl to nesipiktinau, man buvo aišku, kad tapau mama ir turiu žindyti savo sūnų. Man tai nebuvo jokia problema. Tačiau, mano nuomone, problemų kyla, kalbant apie mūsų profesijas ir svajones.
 
Lygios galimybės man reiškia turėti teisę daryti tuos pačius dalykus, dirbti, kurti. Jei noriu būti kino režisierė, turiu teisę kurti filmus ir nenoriu jaustis taip, lyg žengčiau į uždraustą žemę. Niekas neturėtų sakyti: „Tai moteris, nenoriu su ja dirbti, iš jos nieko gero nebus.“
 
Žinoma, moteriai darbe bus visada sunkiau nei vyrui, ypač, jei ji turi šeimą. Tada jai kyla daugiau sunkumų. Aš kuriu filmus ir turiu sūnų, ir kai kada tikrai veda iš proto tas sukimasis tarp vieno ir kito. Tačiau tai mano pasirinkimas – o vyrai susiduria su kitomis problemomis.
 
Labai džiaugiuosi, kad pas mus vyko šie judėjimai, kad galime eiti balsuoti, protestuoti gatvėse ir lygiomis teisėmis rinktis gyvenimo būdą, kad, jei svajojame apie filmų kūrimą, pacientų operavimą, karinę tarnybą ar vadovavimą šaliai, turime teisę tai daryti. Tačiau aš nepritariu tokioms radikalioms feministinėms pažiūroms, pagal kurias mes turėtume atrodyti kaip vyrai arba neturėtume leisti, jog mus pirmas praleistų pro duris. Aš savo sūnų irgi mokau, jog moterys turi pirmenybę. Tame slypi gyvenimo žavesys.


 
Kaip nuo moterų, einančių vadovaujamas pareigas, perėjote prie kariuomenės savanorių, kurie, žiūrint iš valdžios perspektyvos, eina vienas žemiausių pareigų, kurias galima įsivaizduoti? Kodėl nepasirinkote politikos ar ekonomikos srities?
 
Filmas yra interpretacija. Nėra taip, kad aš turėčiau patvirtinti arba paneigti statistiką. Aš tik supratau, kad mano šalyje kažkas vyksta. Tiesiog praeitais metais Lietuvoje buvo vėl įvesta privalomoji karo tarnyba. Visuomenėje kilo intensyvios diskusijos, be kita ko, ir dėl fotoprojekto „Jie laimėjo loteriją“, kuriame pavaizduoti vaikinai, nenorėję eiti į kariuomenę ir todėl išvadinti nevyriškais. Tuo pačiu metu daug moterų išėjo savanorėmis į kariuomenę.
 
Jei būčiau parodžiusi moteris aukštuose postuose – na ir kas iš to?! Tai atspindėtų statistiką, bet nebūtų įdomu, nieko ypatinga. Filmai skirti ne tam, kad pavaizduotų tam tikrą dalyką, bet tam, kad keltų klausimus. Daug svarbiau, kaip merginos jaučiasi „vyrų teritorijoje“. Lygiai taip pat ir su filmų kūrimu: ilgą laiką tai buvo vyriška sritis. Prieš 50 metų tik vyrai užėmė vadovaujamus įmonių postus. Buvo neįsivaizduojama, kad moteris galėtų tapti prezidente.
 
Man patiko kontrasto poveikis, kurį sukūrėte savo filme: verkiantys vyrai – savanorės moterys, Danijos televizijos laidų vedėjas Emilis darosi makiažą. Kodėl pasirinkote šiuos kontrastingus elementus ir ką tikitės jais pasiekti?
 
Emilis – tai vyras, kuris neturi baimių, kuris, tiesą sakant, naudoja makiažą kiekvieną dieną, taigi jis taip pat žaidžia su lyčių vaidmenimis. Taip jis leidžiasi ir į moterišką sritį. Pagal EUROPOLY koncepciją reikėjo vaidmens atlikėjo iš Danijos, taigi buvo geriau turėti ką nors, kuris leidžiasi į svetimą teritoriją.
 
Kitas prieštaravimas kyla tada, kai viena savanorė teigia mananti, kad vėliau nė vienas vyras negalės jai paaiškinti, ką daryti, bet ji vis tiek norinti, kad jos vyras ją apsaugotų. Taigi galbūt moterys kariuomenėje visgi nekeičia lyčių vaidmenų...
 
Ši moteris nori tarnauti kariuomenėje, bet kartu nori būti apsaugota. Aš palikau abu teiginius filme, todėl jis man ir patinka: jame parodomi prieštaravimai. Man jis įdomus dar ir tuo, kad paliekama erdvės interpretacijoms.
 
Paskutiniame kadre taip pat matyti moteris su uniforma. Jūs galite pajausti, kad ji yra ir stipri, ir silpna. Tai ir buvo mano klausimas: kaip ji pati jaučiasi?
 
Ar, Jūsų nuomone, tai, kad moterys savanoriškai tarnauja kariuomenėje, susiję su dabartine Europos krize?
 
Savanoriška tarnyba Lietuvoje tapo labai populiari, bet ne dėl Europos, o dėl Rusijos krizės. Praėjusiais metais atsirado tiek daug savanorių, kad galiausiai neprireikė šauktinių. Savanoriškai tarnaujančios moterys yra iš visiškai skirtingų socialinių sluoksnių, tai mane nustebino. Kai kurios netgi nėra lietuvės, jos lenkės arba rusės. Jų šeimos sąlygos taip pat labai skiriasi. Vienos merginos brolis nenorėjo eiti tarnauti, bet ji apsisprendė eiti.
 
Taip pat pastebėjau, kad kai kurios į tai žiūri kaip į nuotykį. Jos nori kažką sau įrodyti. Kariuomenėje reikalinga didelė fizinė ištvermė, tai nėra taip paprasta. Jos labai jaunos ir galbūt negali savęs išbandyti kituose dideliuose dalykuose. Jei nekalbėsime apie patriotizmą, kad jos nori apginti savo šalį, tai lieka jų noras išbandyti save situacijose, kurių kasdienybėje joms trūksta. Jos nenori būti nuolatinėmis asistentėmis.
 
Aš toliau tęsiu šį projektą, ir daugelis merginų man pasakojo, kad jos bijojo vyrų reakcijos, jų požiūrio. Bet dabar, kai jos jau tarnauja kariuomenėje, didelio konflikto nėra.
 
Ar Jūs vėliau kalbėjote su jomis?
 
Su keletu iš jų kontaktą dar turiu, kad matyčiau, kaip joms sekasi. Labai džiaugiausi dėl to, kad, regis, kariuomenėje nėra lyčių konflikto. Moterys ten gerbiamos ir su jomis elgiamasi kaip su lygiomis. Kai kada kas nors pajuokauja, bet tai tikrai tik juokai. Ir juokaujama ne dėl nuostatų į skirtingas lytis, bet dėl sunkumų, kurie kyla karo tarnyboje.
 
Filmo muzikai sukurti ir atlikti pasirinkote žinomą Lietuvos muzikantę Jurgą Šeduikytę. Kokią atmosferą norėjote sukurti?
 
Ji kūrė muziką ir paskutiniam mano filmui. Ji pajuto filmo nuotaiką ir galėjo jam suteikti papildomą vertę. Galutinis rezultatas man labai patiko, muzika tarsi sprogsta. Tai reiškia, kad mes kaip moterys tarsi sproginėjame: eidamos pirmyn, kažką veikdamos. Bet mūsų viduje vis tik dar slypi šiek tiek baimės.

Giedrė Žickytė yra Lietuvos režisierė. 2007 metais ji baigė vaizduojamojo meno magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jos dokumentiniai filmai „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011, Lietuva) ir „Meistras ir Tatjana“ (2015, Lietuva) buvo kviečiami į daugybę tarptautinių festivalių ir įvertinti keliais apdovanojimais.
G. Žickytė yra Lietuvių kino akademijos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir Europos dokumentikos tinklo narė. Ji dalyvavo „Berlinale Talent Campus“, „Sources2“ dirbtuvėse ir „Eurodoc“ mokymų programoje, šiuo metu dalyvauja „CPH: DOX LAB“ programoje.