Greita navigacija:
Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Viena visuomenė
Mums reikia pasikalbėti

Diskusijose apie Euro zonos krizę kai kurie įžvelgė Europos visuomenės užuomazgas. Po 2014 m. Europos Parlamento rinkimų visi atitokėjo. O jei ES iš viso nebūtų, ar mes vis dar drauge diskutuotume?
 

Eric Bonse, Briuselis

Viena visuomenė
Iliustracija: © Anna Haifisch

Viskas prasidėjo nuo Euro zonos krizės. Staiga visi prakalbo apie graikų pensijas, italų skolas ir bankrutavusius Kipro bankus. Tai Europos visuomenės užuomazgos, džiūgavo sociologas Ulrichas Beckas. Tai, kad Vokietijoje galų gale diskutuojama apie kaimyninių valstybių problemas, galima laikyti ES ir euro įvedimo nuopelnu.
 
Tiesa, po 2014 m. Europos Parlamento rinkimų visi atitokėjo. Nepaisant pagrindinių kandidatų sistemos, kuri turėjo paskatinti debatus visoje ES, rinkimų kova ir toliau buvo nacionalinio pobūdžio. Negelbėjo netgi TV dvikovos. Vokietijoje pagrindinių kandidatų debatus geriausiu transliacijos metu žiūrėjo vos 1,79 mln. žiūrovų; 5,8 proc. kvota buvo apgailėtina.
 
O kaip viskas atrodytų, jei ES nebeegzistuotų? Ar susidomėjimas europinėmis diskusijomis išaugtų? Įvykiai po Didžiosios Britanijos referendumo dėl breksito verčia tuo abejoti. Netgi po trejus metus trukusių derybų dėl išstojimo iš ES, Briuselio politikai skundžiasi, kad Britų salų gyventojams vis dar akivaizdžiai trūksta žinių apie ES.

Nepaisant 24 ES oficialių kalbų ir sinchroninio vertimo Briuselyje taip pat nesiformuoja europinis diskursas

Britai tiesiog nesidomi ES, todėl ir nori iš jos pasitraukti – galima būtų argumentuoti. Tačiau užtenka pažvelgti į tokias ES nepriklausančias valstybes kaip Šveicarija, kad suabejotume Europos visuomene. Šveicarai ginčijasi su Briuseliu dėl naujojo pagrindų susitarimo, o tuo tarpu Vokietijoje apie tai nedaug težinoma.
 
Tad be ES nebus geriau, veikiau priešingai. Vis dėlto valstybių sąjunga padėjo ne vieną kertinį akmenį Europos visuomenei – pradedant Mastrichto sutartimi, kuri 1992 m. įtvirtino Europos pilietybę, ir baigiant Briuselio žiniasklaidos atstovų korpusu, kurį sudaro daugiau kaip 1 000 akredituotų ES korespondentų, siekiančių užtikrinti intensyvias diskusijas.
 
Visgi nepaisant 24 oficialių kalbų ir sinchroninio vertimo, Briuselyje taip pat nesiformuoja europinis diskursas. Juolab kad dauguma korespondentų niekaip negali nusiimti nacionalinių akinių – jie kuria reportažus iš savo tėvynės perspektyvų savo šalies kalba. Šiuo atžvilgiu, net ir nelikus ES, niekas nepasikeistų. Europos institucijų pastangomis bent jau turime pakankamai bendrų temų. Tik gaila, kad jos vis dažniau susijusios su krizėmis.