Kūniškumas
Apie prekariškus kūnus
Artūras Tereškinas
„Prekaritetas yra visur“, – 1997 metais sakė prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu kalbėdamas apie socialines bei ekonomines sąlygas ir jų įtaką psichologinei žmogaus gerovei. Prekaritetas, jo manymu, yra nesaugumo ir nestabilumo pojūtis, neoliberalaus kapitalizmo visuomenėse patiriamas iki tol neregėtu mastu. Traukiantis gerovės valstybei ir privatizuojant jos teikiamas paslaugas gyvenimas tampa vis nesaugesnis. Visus mus tarsi apėmusi visuotinė ir nuolatinė netikrumo bei nesaugumo būsena. Tačiau prekaritetas nėra vien tik socialinis ir ekonominis, jis įsisunkia ir į mūsų emocinį gyvenimą, tampa vyraujančia šių dienų emocija.
Prekaritetas yra ir bendras įkūnyto gyvenimo požymis. Jis veikia taip, kaip šiuo metu suvokiame savo kūnus ir su jais susigyvename. Aplinkoje, kurioje nesaugumo ir nestabilumo pojūtis yra visaapimantis, kūnai taip pat tampa prekariški, pažeidžiami arba, filosofės Judith Butler žodžiais, „socialiai ekstatiški“. Visai tai kviečia mus apmąstyti kūnų santykį su visuotiniu nestabilumu, socialine nelygybe ir asmeniniu pažeidžiamumu. Prekariški kūnai nuolat primena mums ne tik nesaugumą ir beviltiškumą, kuris mus persekioja, bet ir tai, kad prekariškumas būdingas mums visiems, nors migrantų, pabėgėlių, LGBTQ+ žmonių, neįgaliųjų kūnai jo veikiami daug labiau.
Kodėl kūnai tampa prekariški? Pirmiausia dėl varganų ekonominių gyvenimo sąlygų, materialinio nepritekliaus, kapitalistinio išnaudojimo, karo, vienkartiškumo (būti panaudotam ir lengvai išmestam). Patirdami stiprų nereikalingumo ir disponuojamumo jausmą, kuris visuomenėse pasiskirstęs netolygiai, kūnai socialiai nuvertinami.
Tačiau ne vieną iš mūsų prekarišku kūnu paverčia socialinės normos, ypač dominuojantys lyčių ir seksualinio normatyvumo režimai. Šie režimai apibrėžia mūsų kūnus kaip suprantamus ir nesuprantamus, galimus perskaityti ir visiškai neįskaitomus. Prekaritetas labai dažnai susijęs su nenormatyvinėmis lyčių išraiškomis, disidentiniu seksualumu, matomu tiek kasdieniame gyvenime, tiek mene.
Mano paties, pagyvenusio homoseksualaus vyro, kūno patirtys – gera nuoroda į šiuos seksualinio normatyvumo režimus, kuriuose mano kūnas – vienkartinis rūbas, išmetamas daiktas, greit užmirštama emocija. Mano kūnas – tai nuolatinis trikdis nusistovėjusioms lyties ir seksualumo sąvokoms bei praktikoms. Jo seksualumas, geismas, seksualiniai susidūrimai, nusivylimas veikia kaip alternatyvus gyvenimo laikas, įsispaudęs į seksualinio pasipriešinimo zonas.
Žvelgdamas į savo paties kūną veidrodyje žinau, kad jis yra tapęs šerdimi šiandienos politinių konfliktų, tiek nacionalinių, tiek globalių. Įvairių rūšių politiniai ir religiniai fundamentalizmai yra tiesiog apsėsti nenorminių kūnų ir kūniškumo; fundamentalistai be perstojo gilinasi į kūniškas aistras, į kūnų amžių, būtinybę juos pridengti ir slėpti, kūnų galimybes būti „gėriu“ arba „blogybe“. Šių fundamentalizmų tikslas – paslėpti prekarišką kūną nuo mūsų žvilgsnių, atimti iš jo pasirinkimo laisvę ir paversti lauku politinių kovų, kurias laimime ne mes, o mus valdančios jėgos, ar tai būtų valstybė, ar religija, ar politikai, pagal kuriuos kūnai – tik skirtingų interesų talpyklos.
Tačiau aš noriu turėti kūną, kuris nėra vien tik kieno nors interesų talpykla, vienkartinis rūbas ar socialinis trikdis. Noriu turėti kūną, kuris matomas, atpažįstamas ir pripažįstamas. Deja, gyvename socialiniame kontekste, kuriame prekariški kūnai, tarp jų ir mano, dažniausiai neregimi, neatpažįstami arba atpažįstami klaidingai. Šis mūsų kūnų neatpažįstamumas veikia kaip priespaudos forma, paskandinanti mus skausme ir traumoje. Todėl ir man, ir kitiems, panašiems į mane, vis sunkiau turėti kūną, kurio neribotų ir „nesmerktų“ itin siauros normatyvumo formos. Kartais atrodo, kad savo kūno nesugebi patirti, nes jis yra neteisėtas, netikras ir nepateisintas. Jautiesi, kad iš viso niekada neturėjai kūno, kuris būtų reikšmingas. Visa tavo kūniška biografija – nepanaudotų gestų, neištartų frazių, poelgių, kuriems nepasiryžai, nuolatinių pertrūkių, pertraukų ir atokvėpių sankaupa.
Kartu suvokiu, kad, pasak Judith Butler, kūnas visada implikuoja mirtingumą ir pažeidžiamumą. Kūnas gali tapti ne tik intymių prisilietimų bei žvilgsnių, bet ir smurto objektu. Smurtas tvyro virš mūsų kaip nuolatinė grėsmė, priklausanti nuo to, ar esame moteris ar vyras, suaugusysis ar vaikas, heteroseksualus ar homoseksualus, mūsų kūnas įgalus ar su negalia. Smurtas visada pasiruošęs pulti, tereikia menkiausios kibirkšties. Tačiau, kaip teigia filosofas Brian’as Massumi, smurto negalima supaprastinti vien tik iki tiesioginės kūniškos prievartos. Jo manymu, smurtas – tai ne tik veiksmas, bet ir veiksmo galimybė. Smurtas gyvas ir tada, kai iki galo neįgyvendintas.
Prekariški kūnai susiduria ne tik su fiziniu, bet ir simboliniu smurtu, kuris patologizuoja vienų žmonių kūnus privilegijuodamas kitus, vienus kūnus paversdamas purvinais atstumtaisiais, o kitus – smurto ir prievartos mašinomis. Tačiau simbolinis smurtas toks pat materialus kaip ir tų atstumtųjų kūnai, į kuriuos jis nusitaikęs.
Šiuo smurtu siekiama išlaikyti mus paklusnius, tylius, apimtus stingulio ir depresijos. Kaip pasakoje be pabaigos: paklusnūs smurto įsibaiminę kūnai švelniai apgobti nepajudinamos neokolonialistinio grobuoniško kapitalizmo tvarkos. Bijoti visko: darbininkų, aistrų, nusikaltimų, pabėgėlių, neheteroseksualaus sekso, protesto, pasipriešinimo, revoliucijos, ligų, nepažįstamųjų prisilietimų, primenančių laisvai tekantį kraują.
Simbolinis smurtas palaiko socialines hierarchijas ir socialinę nelygybę, nes mes jo paprasčiausiai neatpažįstame. Smurtas paverčia mus pažeidžiamais, nors ne visada iki galo įsisąmoniname savo pažeidžiamumą, palaikomą nuolatinės smurto grėsmės. Pasak amerikietės Lauren Berlant, dažnai mūsų kūnai jaučia šį pažeidžiamumą kaip desperaciją, vargą, sąstingį, įniršį, pasitikėjimo praradimą, išsekimą ir radikalų savęs išeikvojimą.
Visas šis kalbėjimas apie smurtą apibūdina vieną iš esminių prekariško kūno savybių – pažeidžiamumą, kuris reiškia ir kūno atvirumą veikti kitus, ir būti jų paveiktam. Mano prekariškas kūnas yra atviras sužeidimams ir žaizdoms, iš kurių socialinio neteisingumo ir nepripažinimo žaizdos yra skaudžiausios. Fizinis ir simbolinis smurtas savo taikiniu dažnai pasirenka mane, pagyvenusio homoseksualaus vyro kūną. Dėl to mano ir kitų seksualinių disidentų kūnai dažnai vaizduojami kaip pasibjaurėtini ir iškrypėliški.
Dėl šių vaizdavimo savybių mūsų pažeidžiami kūnai neretai susiduria su žiaurumu, kuris, panašiai kaip ir smurtas, atsiranda sąlytyje su mumis – negeidžiamais, nuvertintais, niekinamais. Žiaurumas geriausiai limpa prie tokių kūnų. Žiaurumas – tai fizinė ir emocinė prievartos būsena, priverčianti šiuos kūnus jaustis nesaugiems ir neužtikrintiems. Tai sąmoningas stipresnio asmens ar socialinės grupės mėginimas sukelti fizinį arba emocinį skausmą kūnams. Dabartinis žiaurumas susijęs ne tik su kankinimu, įkalinimu ar žudymu, bet daug labiau su kasdienėmis patyčiomis, nuvertinimu ir menkinimu.
Tačiau žiaurumas, nukreiptas į mūsų prekariškus kūnus, įkvepia jėgų ištvermingai priešintis socialinėms normoms ir normatyvinėms kūno ontologijoms. Jis įkvepia laviruoti tarp skirtingų socialinių normų siekiant būti pripažintiems kaip tikriems, žmogiškiems, vertingiems. Mūsų kūnai yra pažeidžiami ir žaizdoti, tačiau pažeidžiamumas atskleidžia kūnų tarpusavio priklausomybę, būtiną socialiniam ryšiui. Šia prasme pažeidžiamumas yra ir teigiamas dalykas. Kaip tarpusavio priklausomybė jis yra meilės, troškimo, rūpesčio ir vilties egzistavimo sąlyga.
Be šios tarpusavio priklausomybės mūsų kūnai negalėtų mesti iššūkio socialinių normų sistemoms, kurios mus engia, prievartauja ir tildo. Be jos nejaustume impulso kovoti už normų, kurios klasifikuoja mūsų kūnus, pertvarką. Tik perkurdami normas mūsų prekariški kūnai įrodo save ne kaip statiškus faktus, bet kaip procesus, keičiančius tikrovę.
Nors nuolat kovojame dėl teisės į savo kūnus, jie nepriklauso vien mums. Kūnai visada turi viešą dimensiją; kaip socialiniai reiškiniai viešojoje sferoje mūsų prekariški kūnai yra mūsų ir kartu ne mūsų. Jie tampa ne mūsų, kai jais užimame viešąsias erdves (panašiai kaip plačiai žinomų grupių „Femen“ ir „Pussy Riot“ narės), triukšmaujame, protestuojame prieš socialines ir politines aplinkybes, persunktas nesaugumo ir nestabilumo. Šitaip paverčiame savo viešus kūnus peticija, manifestu, atsisakymu paklusti.
Kam reikia išstatyti prekariškus, pažeidžiamus, normų neatitinkančius kūnus anarchistiniam protestui? Tam, kad galėtume iš naujo įsivaizduoti tai, kaip gyventi, kaip orientuoti savo kūnus erdvėje ir laike, kaip kurti ir nutraukti santykius, kaip būti atsakingiems ir prisirišusiems, kaip nusivilti, bet neprarasti vilties. Kūniškų protestų tikslas – sujaudinti pamaldžius cinikus, pakenkti saldžiabalsiams demagogams, išviešinti dviveidžius moralistus.
Kūniškų protestų formos slepiasi netikėtuose ir nelauktuose dalykuose. Kad ir amerikiečių atlikėjos Lady Gagos pasiūlyme mums nors trumpam tapti „gaga“, t. y. atsisakyti įprastų ir savaime suprantamų prielaidų apie kūnus, žmones, pasipriešinimą, troškimus ir viltis. „Aš vesiu šią naktį, / Aš nepasiduosiu. / Aš karė karalienė, / aistringai gyvenanti šiąnakt...“ – skanduoja ji mums dainoje „Vesti naktį“ (angl. Marry the Night, 2011). Nes prekariški kūnai neturi kito pasirinkimo.