Berlinalės blogeriai 2021
Ar galima pamilti robotą?

„Ich bin dein Mensch”, rež. Maria Schrader, su Maren Eggert ir Dan Stevens
„Ich bin dein Mensch”, rež. Maria Schrader, su Maren Eggert ir Dan Stevens | Nuotr. (fragmentas): © Christine Fenzl

Maria Schrader romantinėje komedijoje „Aš – tavo vyras“ – mokslininkės ir humanoido roboto meilės istorija.

Ieva Šukytė

Pasaulyje, kuriame darbas svarbiau nei asmeninis gyvenimas, žmonės įsimyli išgalvotus animacinių serialų ar komiksų herojus, o gyvenimo meile kartais tampa sekso lėlės, meilė robotui nebeatrodo tokia neįtikinama. Vokiečių aktorė ir režisierė Maria Schrader, pastaraisiais metais išgarsėjusi, režisūriniais darbais „Stefanas Cveigas: atsisveikinimas su Europa“ (Vor der Morgenröte, 2016) ir „Unorthodox“ (2020), šiemet Berlinalės konkursinėje programoje pristatė mokslinės fantastikos romantinę komediją „Aš – tavo vyras“ („Ich bin dein Mensch, 2021), pelniusią „Sidabrinį lokį“ už vaidybą pagrindinį vaidmenį atlikusiai Maren Eggert. Sandra Hüller, įkūnijusi įmonės, kuriančios robotus, darbuotoją, šioje istorijoje atlieka antraeilį vaidmenį.

Alma – archeologė, dirbanti prestižiniame, Berlyne esančiame Pergamono muziejuje. Kad gautų finansavimą moksliniam tyrimui, ji nenoromis sutinka su viršininko pasiūlymu tris savaites gyventi su humanoidiniu robotu Tomu (Dan Stevens), kurio tikslas – būti idealiu Almos partneriu. Savo dirbtinio intelekto pagalba jis gali atlikti sudėtingus matematinius skaičiavimus, cituoti Rilkės eilėraščius ar apskaičiuoti, kad 93 proc. moterų svajoja apie rožių žiedlapius vonioje su šampano taure ir braškėmis. Tačiau Alma priklauso likusiai 7 proc. moterų grupei ir jos tokiais romantiniais, klišėmis tapusiais gestais neužbursi.

Šmaikštūs Jano Schomburg ir M.Schrader pagal trumpą Emmos Braslavsky apsakymą parašyti dialogai iškelia nemažai klausimų: ar galima užmegzti artimą ryšį su žmogaus savybes turinčiu robotu, ar tiesiog nebemokame bendrauti ir svajojame apie tobulą partnerį. Vienoje iš paskutinių filmo scenų sutiktas kitas eksperimento dalyvis pasiguos, kad iki humanoidės Chlojos visi žmonės jo baidėsi ir jam nepavykdavo užmegzti intymaus santykio su kitu asmeniu. Tad jeigu robotas tave sugeba padaryti laimingu, gal tai nėra blogai?

Žmogaus ir dirbtinio intelekto santykiai kine tyrinėjami nuo Fritzo Lango „Metropolio“ (1927) laikų, šiame filme neturi „Ex Machina“ būdingų apokaliptinių nuojautų ir nekvestionuoja grėsmės žmonijai. Robotas Tomas nejaučia baimės, todėl jam nebaisu būti sunaikintam ar perprogramuotam. Taip kūrinys išvengia nuolat pasikartojančios, kine keliamos dirbtinio intelekto grėsmės prieš žmoniją problemos.
 


Tačiau kino kalba primenantis televizijai skirtus filmus, su pernelyg nupoliruotais aktorių balsais, M.Schrader darbas labiau tinka komerciniam rodymui nei Berlinalės pagrindinei konkursinei programai. Net jei ir perskaičius filmo aprašyme žodį robotas, gali taip nepasirodyti.