Volkerio Koeppo „Kuršių nerija“
Užburtos vietos su šimtamete istorija

Tokios užburtos vietos kaip Kuršių nerija magiškai traukia dokumentinio kino kūrėją Volkerį Koeppą. Siaurame smėlio ruože Baltijos jūroje galima aptikti baltų, vokiečių ir rusų istorijos pėdsakų. Dokumentiniame filme „Kuršių nerija“ ne tik atsigręžiama į praeitį, bet ir žvelgiama į ateitį.

Jau pati filmo pradžia atrodo lyg sutaršyta vėjo. Vaizdai, kuriuose visai nematyti žmonių, ir, regis, niekada nesibaigiančios audros kadrai sukuria didingą gamtovaizdžio, kuriame gamta nuolat lenkia istoriją, įspūdį. Nerija, skirianti Kuršių marias nuo Baltijos jūros, jau kelis tūkstantmečius be paliovos keičiasi, pati sau nubrėždama ribas. Potvynių ir atoslūgių ritmu slenkančios kopos jau yra palaidojusios ištisus kaimus – tai įvyko gerokai anksčiau, nei atsirado naujos valstybių sienos po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, kuomet kai kurios vietovės tapo tiesiog nepasiekiamos ir jose liko tik saujelė gyventojų, mat iš ten pabėgo ar buvo iškeldinta daugybė žmonių. Dar tarpukariu čia mėgo apsistoti menininkai ir rašytojai, o Thomas Mannas Nidoje (kai ji jau nebepriklausė Rytų Prūsijai) buvo pasistatęs vasarnamį. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pusiasalis buvo padalintas į dvi dalis: pietinė priklauso Rusijai, o šiaurinė – Lietuvai.

Senųjų laikų kalbos ir gardumynai

Tiesa, V. Koeppo filme nepaisoma jokių sienų. Bendraudamas su vietos gyventojais režisierius daugiausia dėmesio skiria Renatai iš Nidos, guviai pensininkei, kuri šiek tiek uždarbiauja šluodama gatves ir moka įdomiai pasakoti savo šeimos istoriją.

Po karo, būdama jauna, ji ištekėjo už ruso. Tėvai nesipriešino santuokai. Kad ji yra vokietė, išaiškėja tik palaipsniui – V. Koeppas, kaip visada, nemėgsta jokių intarpų ar paaiškinimų. Jai tenka iš naujo atgaivinti kalbą, juk jos šeimoje kadaise buvo kalbama kuršių, o vėliau tik lietuvių kalba. Per vakarienę su jos vyru režisierius, kuris priimamas kaip seniai lauktas svečias, išgirsta tikrą kalbų maišalynę. Neįprastai, o kartais net juokingai skamba ne tik tarmiškų garsų ritmika, bet ir valgių pavadinimai: į stalą nešami „autskariai“ ar „daržuovių sriuba su varnos“. Vis dėlto skurdi kasdienė aplinka daug geriau atskleidžia tikruosius gyvenimo sunkumus negu nerūpestingas Renatos pasakojimas. Jos mažoje virtuvėlėje bet koks maistas virsta tikru gardumynu, ir žinoma, iš senų gerų laikų.

Gal ji pažįstanti kino mechaniką iš Rybačio, ten, Rusijos pusėje? Jis sėdi vienišas virtuvėje, gyvena vienintele jam likusia meile – kinu. Rūkydamas cigaretę vyras pasakoja apie kinematografijos studijas Maskvoje, kurios galiausiai jį nubloškė čia, apie išlikusius lūkesčius, „gražias ir šviesias svajones apie meilę, taiką ir truputį laimės“. Būtent tokios melancholijos V. Koeppas ieško savo filmuose ir neabejotinai ją randa. Kad ir kur būtų, jis, regis, visur jaučiasi kaip namie, klausinėja nedaug, viską palikdamas savieigai.
 

Filmo „Kuršių nerija“ anonsas (© Edition Salzgeber)

Pasakojimo harmonija su pertrūkiais

Dėl švelnaus tono, kuris retkarčiais virsta džiaugsmingu, V. Koeppas sulaukia ir kritikos. Įspūdingos vaizdų kompozicijos, ramiai judanti kamera ir pasitikėjimą keliantis bendravimo būdas sugestijuoja harmoniją, kurios pagrindas – asmeninis režisieriaus požiūris. Nustatant sienas po 1945 m. nebuvo atsižvelgta į harmoningos gamtos principą. Sienos atsirado brutaliai sugriovus civilizaciją – anuometinės žaizdos dar nesugijo, tereikia atidžiau įsižiūrėti ir įsiklausyti, kad tuo įsitikintum. Iš Renatos pasakojimo galima suprasti, kad bėgdami tėvai paliko ją vieną. Kai ji nuvyko pas savo tėvą į Hamburgą, šis iš valdžios skirtos atvykimo išmokos (vok. „Begrüßungsgeld“) nupirko jai atgalinį bilietą. Ji pasakoja tai kaip linksmą anekdotą, o V. Koeppas nesiima to komentuoti. Tuo tarpu jaunos gintaro muziejaus darbuotojos režisierius paklausia, ar ji nenorėtų kada nors aplankyti Rusijai priklausančią nerijos dalį. Ten „viskas sugriauta“, atsako šioji droviai šypsodamasi. Ji viešėjusi ten tik kartą prieš ketverius metus. Apmaudu, kad jaunimas taip paprastai pripažįsta valstybės sieną.

Tėvynės ir netekties poezija

Volkeris Koeppas tęsia įnirtingą, o kartais net juokingą kovą su užmarštimi. Ankstyvieji filmai, kuriuos jis sukūrė VDR, pradėjęs ten dirbti 1967 m., dar buvo kupini griežtesnio realizmo. Iki šiol gerai žinomi penki Vitštoko ciklo filmai, pasakojantys apie sunkų kasdienį gyvenimą tuometiniame kalnakasybos regione. Kai nebeliko geležinės uždangos, režisierius atsigręžė į rytus. Turbūt didžiausią žiūrovų palankumą pelnė jo filmas „Herr Zwilling und Frau Zuckermann“ („Ponas Zwillingas ir ponia Zuckermann“, 1998 m.), jaudinančiai pasakojantis apie paskutinius išgyvenusius Černovcų žydus. Poetine tėvynės ir netekties kalba jis primena panašiomis temomis rašiusį vokiečių ir anglų rašytoją W. G. Sebaldą. Jei pastarasis vaizduoja pavienius žmones, pasimetusius išorinėje ir vidinėje diasporoje, tai V. Koeppas siekia atkreipti dėmesį į tuos, kurie buvo palikti vieni vidinėje tremtyje. Arba, jei W. G. Sebaldas atskleidžia neužglaistomus įtrūkius, tai V. Koeppas atkuria sąsajas ir sumezga nutrūkusias gijas. Žiūrovas mato ne gyvenamosios vietos netekusius žmones, o tiesiog vietoves, kuriose nėra žmonių, bet jos vis tiek yra tėvynė.

„Vidurio ir Rytų Europa labai svarbi Europos ateičiai“, – tvirtina V. Koeppas. Dėl nuolatinio susidomėjimo šiuo regionu jo filmai peržengia nostalgiškos inventorizacijos ribas, taip atskleisdami ir savo pranašumus: filme „Kuršių nerija“ žmonės džiaugiasi atvykėliu su kamera, kuris pagyvina jų kasdienybę ir atneša šiokių tokių pokyčių. Jo nešališkumas skatina pasakoti ir palaikyti dialogą – ar tai būtų pietūs svetainėje, ar iškyla į gamtą. Tai ir pažadas, ir akstinas, būdingi visiems jo filmams, kuriuose priešinamasi išcentrinėms istorijos jėgoms, tylomis mylint tas vietoves, apie kurias pasakojama.