Šaltas vaikas (Marius von Mayenburg)

„Nina – taip Zilkės ir Vernerio pora vadina savo šaltą vaiką. Jiedu aktyviai domisi savo draugų širdies ir sekso reikalais, tačiau patys nesugeba patirti jokių šiltesnių jausmų. Ši porelė – tikras „padorių“ žmonių įsikūnijimas, mat tvirtas jų ryšys pagrįstas abipuse neapykanta. Jų vaikas šąla vežimėlyje. Galbūt tai šaltyje sustingusio negyvo gimusio kūdikio kūnelis, o gal tik lėlė, kuriai galima sulaužyti rankas ir kojas ar tiesiog išmesti. Jųdviejų draugui Johanui visos moterys atrodo šlykštynės, kurios kaskart jam vis ką nors primena, o dažniausiai – kadaise jį atstūmusią Melani. Visgi dabar, draugų padedamas, jis tvirtai įsikibęs laikosi Lenos, išsilavinusios egiptologės, kurios galvoje sukasi išprievartavimo fantazijos. Kartą trūkus kantrybei Johanas nusprendžia tapti negailestingu Lenos „išvaduotoju“ ir vyru. Dideliam Lenos nekenčiamų Mamytės ir Tėvelio džiaugsmui švenčiamos vestuvės. Tuo tarpu jaunesnioji sesuo Tinė, bijodama likti viena su tėvais, kamuojamais maniakiškos baimės ką nors pražiopsoti, susimedžioja ekshibicionistą Heningą. ... Trys Mayenburgo poros – Zilkė ir Verneris, Johanas ir Lena, Tinė ir Heningas – drauge su Mamyte ir Tėveliu – tai libertiniška šeimyninė gauja, spektaklio pradžioje besitrinanti neva madingame „Polygam“ klube. Aštuonetukas vis labiau įsisiūbuoja veiksmui persikėlus į atitinkamai iškrypėliškas Johano ir Lenos vestuvių aplinkybes, ir galutinai įsisiautėja, kai laidojama urna su Tėvelio, kuris nuvyko į Singapūrą, tikėdamasis ypatingų potyrių, bet numirė nuo infarkto, pelenais. Pasigirsta raginimai surengti Ilgųjų peilių šventę.“
(Klausas Völkeris, Mühlheimo teatro dienų programa, 2003)

Atgarsiai apie spektaklį Lietuvoje

Visa ši fantasmagorija vyksta iki skausmo sterilioje ir baltoje aplinkoje. Scenografija, kurią kūrė pats režisierius O. Koršunovas, žymi kavinės tualetą. Baltos plytelės, plastikiniai maišeliai, į kuriuos sudėti ar suvynioti visi reikalingi daiktai: taurės, vaikiškas vežimėlis, didžiulis peilis... Režisierius apeliuoja į vis sterilėjančią ir svetimėjančią visuomenę, kurioje po normalumo kauke slepiasi iškrypėliai, jau sugniuždę savo gyvenimus ir besistengią sulaužyti kitų likimus.
(Rima Čeliauskaitė „„Šaltas vaikas" žiūrovo nesušildė“, Vakarų ekspresas, 2004.03.08)

Nė vienas Oskaro Koršunovo spektaklis nebuvo ir toks fiziologinis, kur tarsi visur juntama mėsa: apie ją kalbama, ji – kepta kiaulė – pjaustoma ir užuodžiama. Maišeliuose kruvinas peilis ir kruvinas penis. Uodi kraujo kvapą. Į klozetus nuleidžiama garbė, kraujas ir vėmalai. Bet neslogu. Visur juntamas ir lengvas „Campari“ stiliaus stiprios režisūros, brandžios aktorystės ir apmąstyto teksto kokteilis, pakeliantis tragediją iki kasdienybės. „Virš baseino pučia vėsus vėjas“, pasakoja Lena. Galbūt tai mano vizija, bet aš jį taip pat užuodžiu.
(Vaidas Jauniškis „Kasdienybių tragedijos su “Campari”", Verslo žinios, 2004.03.12)

Pastatymas Lietuvoje

Premjera	2004.03.05
Režisierius	Oskaras Koršunovas
Scenografija	Oskaras Koršunovas
Kompozitorius	Gintaras Sodeika
Vaidina	Vytautas Anužis, Eglė Barauskaitė, Eglė Jackaitė, Valentina Leonavičiūtė, Darius Meškauskas, Vytautas Paukštė, Igoris Reklaitis, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Kazimieras Žvinklys
Vertė	Jūratė Pieslytė