Teatro festivalis „Sirenos“
Dokumentinio teatro kūrėjai, režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir dramaturgė Regine Dura, pasitelkę Karlsruhės valstybinio teatro dokumentus, spektaklyje rekonstruoja antisemitinės diskriminacijos procesus, kai po 1933 m. iš teatro buvo atleisti aktoriai ir kiti kūrybinio personalo darbuotojai. Aktoriai ir žiūrovai čia sėdi už vieno stalo, kartu skaitydami dokumentus, laikraščius, ataskaitas, memuarus, jie nejučia nukeliami į gana netolimą praeitį, kur girdime Karlsruhės žydų aktorių balsus, stebime jų pašalinimą iš teatro, suėmimą, tremtį, vėliau – savižudybę, koncentracijos stovyklas ar slapstymąsi emigracijoje.
„Stolpersteine“ (liet. atminimo akmuo) – tai nuoroda į tebevykstantį vokiečių menininko Gunterio Demnigo meninį projektą: nedidelės plytelės su žalvario plokštelėse išgraviruotais žmonių vardais, skirtos Holokausto aukoms atminti, įtvirtinamos grindinyje prie tų vietų, kur šie žmonės dirbo, mokėsi. Priešais teatro pastatą yra aktoriui Paului Gemmeckei ir operos dainininkei Lilly Jankelowitz, vadintos tiesiog Jank, skirti atminimo akmenys. Gemmecke ir Jank priklausė teatro trupei iki 1933 m., kai dėl „rasinių priežasčių“ neteko darbo – Lilly buvo žydė, o Paulas – žydę vedęs. Vėliau Jank mirė koncentracijos stovykloje, o Paulas Gemmecke nusižudė. Jų atminimui skirtos plytelės prie teatro padėtos 2013 m. lapkritį.
Spektaklyje pasakojamos keturių šio teatro kūrėjų istorijos – greta minėtų teatro trupės narių, taip pat prisimenami aktorius Hermannas Brandas bei suflerė Emma Grandeit. Aktoriams ir žiūrovams sėdint greta prie vieno stalo, kartu skaitant dokumentus, laikraščius, ataskaitas, memuarus, atsiskleidžia sudėtingas šių žmonių likimas: jų karjeros vingiai, santykiai su kolegomis, kaip jie iš pradžių buvo dievinami publikos, o vėliau patyrė jos patyčias, niekinimą, buvo išvežti į koncentracijos stovyklas, kur dalis žuvo, o kiti slapstėsi emigracijoje ar buvo pastūmėti į savižudybę. Šios istorijos tėra keturios iš daugelio, simboliškai primenančios šimtų menininkų tylų pašalinimą iš Vokietijos kultūros ir meno įstaigų per pirmuosius 1933 m. mėnesius.
Režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir dramaturgė Regine Dura su visa kūrybine komanda nėrė į Karlsruhės teatro archyvinius dokumentus, senus laikraščius, oficialią ir asmeninę korespondenciją, kalbino liudininkus. Ši medžiaga spektaklyje komponuojama su ištraukomis iš Kleisto tekstų, Brechto ir Benatzkio dainomis, aktorių mintimis, atspindinčiomis šiandienines tendencijas renacionalizuoti kultūrą ir atmintį.
Hans-Werner Kroesinger 1983–1988 m. studijavo dramą Taikomojo teatro institute Gyseno universitete (kurso vadovai – Andrzejus Wirthas ir Hansas-Thiesas Lehmannas). Dar studijų laikais pradėjo dirbti režisieriaus Roberto Wilsono asistentu ir dramaturgu. 1989 m. dalyvavo kuriant Heinerio Müllerio „Hamlet/Hamletmachine“ Rytų Berlyne.
Nuo 1993 m. kuria spektaklius garsiausiuose valstybiniuose ir nepriklausomuose teatruose. Kartu su savo kūrybine bendražyge Regine Dura tapo ryškiausiais dokumentinio teatro kūrėjais Vokietijoje. Spektaklis „Teatro atminimo akmenys“ įvertintas kaip vienas iš dešimties ryškiausių metų scenos įvykių ir pakviestas dalyvauti Berlyno teatro festivalyje.
grįžti
