Teatro spektaklis Nachlass, kambariai be žmonių

Nachlass, pièces sans personnes © Stefan Kaegi

Sk, 2017.10.01 -
Sk, 2017.10.08

Menų spaustuvė

Šiltadaržio g. 6
Vilnius

Teatro festivalis „Sirenos“

„Nachlass“ – tai vokiškas žodis, susidedantis iš priešdėlio „nach“ (liet. po) ir veiksmažodžio „lassen“ (liet. palikti). „Nachlass“ taip pat reiškia rankraščių, užrašų, korespondencijos ir kitų dokumentų kolekciją, likusią po žmogaus mirties. Spektaklis „Nachlass, kambariai be žmonių“ – tai aštuonios istorijos, iš gyvenimo išeinančių žmonių palikimas žiūrovams, kurį sudaro dokumentai ir pasakojimai.

Ieškodami žmonių, žiūrinčių mirčiai į akis, Stefanas Kaegi ir kino kūrėjas Bruno Deville’is lankėsi ligoninėse, mokslinėse laboratorijose, laidojimo namuose, pas teismo daktarus ir notarus, neurologus ir programuotojus, religinėse bendruomenėse ir senelių namuose. Spektaklio kūrybinė grupė lydi ir dokumentuoja mirčiai besirengiančių žmonių gyvenimus, šnekasi su jais apie pačius asmeniškiausius dalykus – būdą, kaip asmuo nori išeiti, apie tai, kas turi likti po jo.

„Nachlass, kambariai be žmonių“ – tai spektaklis be žmonių, bet apie žmones: tuos, kurių jau nebėra, bet kurių buvimas jaučiamas net jiems išėjus. Žiūrovas juda erdvės ir laiko naratyve, sceninėje instaliacijoje, įkurdintoje aštuoniuose kambariuose, kuriuose individualiai pasirinkta forma sutalpinami žmonių, mąsčiusių apie savo mirtį ir apie tai, kas liks po jų, gyvenimai. Kaip šie žmonės nori būti prisimenami? Po šešiasdešimties kartu praleistų metų senyvo amžiaus pora svarsto, kaip galėtų numirti kartu ir perduoti savo patirtį apie Antrąjį pasaulinį karą. Sparčiai progresuojant ligai, jaunas vyras nori palikti dukrai atminimą apie save. Pasiturinti moteris dėsto, kaip jos pinigai galėtų būti naudingi po jos mirties. Paskutinėje mirtinos ligos stadijoje kita moteris savaitė prieš mirtį įgyvendina seną savo svajonę. O neseniai į pensiją išėjęs neurologas siekia nemirtingumo, palikdamas savo mokslinį „nachlass“ apie silpnaprotystę.


Stefanas Kaegi kuria dokumentinio teatro spektaklius, radijo spektaklius, kartu su įvairių sričių menininkais – darbus urbanistinėse erdvėse. Naudodamas tyrimą kaip kūrybinį metodą, atlikdamas viešas apklausas ir įtraukdamas žmones į kūrybinius procesus, jis suteikia balsą „ekspertams“, kurie nėra profesionalūs aktoriai, bet turi, ką papasakoti.
 

grįžti